Atsiminimai

2021 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis

Studentas

Paskutinėje klasėje rimtai ėmiau svarstyti, kur mokytis baigus vidurinę. Kad nesimokyti toliau, tokios minties nebuvo. Vyresnėse klasėse mus bandė išmokyti šiokios tokios profesijos. Vieną dieną į savaitę mergaites mokė gyvulininkystės, o mus berniukus – laukininkystės, gal, sakyčiau, daugiau mechanizacijos. Variklių ir traktorių sandarą mums aiškino jaunas technikumo dėstytojas, ką tik baigęs Žemės ūkio akademiją. Man jo pamokos patiko, todėl pasvajodavau tapti inžinieriumi mechaniku. Bet nugalėjo tuometinis hobis – radijo konstravimas. Todėl stojau į Kauno politechnikos institutą, į radioelektroniką. Penki stojamieji egzaminai truko ilgai. Apgyvendino instituto bendrabutyje, kitoje zoologijos sodo pusėje. Į jį, pro studentų praardytą tvorą, eidavau ruoštis egzaminams. Ten nuošalioje vietoje niekas netrukdydavo. Penkiabalėje sistemoje lietuvių kalbą ir fiziką išlaikiau ketvertais, chemiją penketu, o du matematikos egzaminus (raštu ir žodžiu) deja tik trejetais. Dėl jų į radiotechniką nepatekau. Siūlė į elektrotechniką, tik ten manęs netraukė. Man atrodė, kad apie elektrą aš viską jau žinau.

LŽŪA centriniai rūmai. Kairėje sporto salė,
dešinėje aktų salė. Kur dideli langai -
didžiosios auditorijos.

Su draugu nuvažiavom į Žemės ūkio akademiją. Labai patiko tas akademinis miestelis. Jis ką tik buvo pastatytas Kauno miesto pašonėje, ant aukšto Nemuno skardžio. Sužavėjo gražūs nauji pastatai, nuostabi aplinka. Nuėjom į valgyklą, o ten studenčiokai prisigrybavę baravykų ir kalbina virėjas, kad jiems išvirtų. Na man, kaimo vaikui, miestas per tą mėnesį jau buvo atsibodęs, o čia tokios erdvės, mišku apaugę skardžiai taip patiko, kad kitą dieną atsiėmiau dokumentus iš KPI ir nuvežiau į žemkę. Ten dar tik laikė stojamuosius, bet pamatę mano pažymius, užtikrino, kad aš jau priimtas. Taip įstojau į Mechanizacijos fakultetą ir niekada nesigailėjau.

Dešinėje - mūsų Mechanizacijos fakultetas.

Tapęs inžinieriumi mechaniku daug kur galėjau įsidarbinti, bet pasirinkau pedagoginę kryptį. Pasikeitus mokyklos profiliui ir sumažėjus pamokų, mano diplomas leido dirbti papildomai atsakingu už mokyklos elektros ūkį, nes be mechanikos mes buvom praėję ir elektros kursą.

Akademijos bendrabučiai. Mūsiškis pirmas iš
kairės, tiesiai priešais Mechanizacijos fakultetą.

Šaunūs buvo studentiški metai. Įstojau į dramos studiją, vaidinau spektakliuose, vesdavau koncertus. Su studentišku teatru ir fakulteto saviveiklininkais išvažinėjau visą Lietuvą. Kaip saviveiklininkas veltui aplankiau Piterį, Kijevą, Odesą ir Užkarpatę. Praktikos metu pabuvojau Maskvoje, Voroneže, Lipecke ir Kijeve. O už pakvailiojimus pavyko išvažiuoti visam mėnesiui į Vengrija. Apie tai esu parašęs kelis prisiminimus.

Štai ką apie Akademiją rašo

http://pilnas3.kaunas.lt/menesio-tema-studmiesciai/

1964 m. nuotraukos paimtos iš ten pat.

Per Antrąjį pasaulinį karą Dotnuvos apylinkes ištiko nelaimė: buvo sunaikinta didžioji dalis buvusios Lietuvos žemės ūkio akademijos komplekso, čia įkurto dėl savo centrinės lokacijos Lietuvos atžvilgiu. Ir vis dėlto vieno regiono neganda tapo proga Kaunui išlaikyti dalį akademinio potencialo: sovietinei valdžiai ardant buvusį Vytauto Didžiojo universitetą ir fakultetus keliant į Vilnių, Kauno prieigose išdygo naujasis būsimųjų žemės ūkio specialistų miestelis. Kompleksui kauniečiai architektai suteikė tarpukario modernizmui būdingų formų. Kaip prisimena Centrinių rūmų autorius architektas Liucijus Dringelis, projektuojant nebuvo apsieita be nesusišnekėjimų – per statybas dingo numatyta cokolinė pastato dalis, kiek iškreipiant statinio kompoziciją. Miestelis tapo savotišku iš socialistinio realizmo sėkmingai besivadavusios lietuviškos architektūros simboliu.

2021 m. rugpjūčio 8 d., sekmadienis

Ruonis

Į Vabalninką vis užklysdavo įdomių žmonių. Jie čia ilgai neužsibūdavo, greitai ir vėl dingdavo. Vienas tokių buvo anglų kalbos mokytojas ir patyręs režisierius. Pagal viską jam labiau rūpėjo statomas spektaklis, kurį mums teko vaidinti vienuoliktoje, paskutinėje klasėje. Kitas atklydėlis buvo miestelio chirurgas. Nebeatsimenu, kas ką surado, bet jis subūrė pulkelį jaunuolių maudytis žiemą.

Ten dalyvavo trys vienuoliktokai mano artimiausi draugai, aš iš dešimtos klasės ir laikinas fizinio lavinimo mokytojas, praktikantas iš, berods, kūno kultūros instituto. Labai šaunus berniokas. Chirurgas nusivedęs į polikliniką, patikrino mums sveikatą ir pradėjome rytais, prieš pamokas ir, atrodo, dar prieš pusryčius maudytis miestelio baseine. Vabalninkas nei ežero, nei didesnės upės neturėjo, bet turėjo prie Vabalos upelės iškastą didelį atvirą baseiną su pratekančiu vandeniu. Ties ta vieta, kur įteka upelio vanduo, buvo properša. Ja mes ir pasinaudodavome.

Maudydavomės kokią minutę, po to rankšluosčiu sausai nusišluostydavome ir apsirengdavome. Svarbiausia buvo nuo pat rudens nepraleisti nei vieno ryto. Nusimaudžius, jausmas būdavo nuostabus. Ir jokių ligų, net slogos. Tik noriu pastebėti, kad maudytis vėlų rudenį, kai didelis šaltas vėjas yra daug sunkiau, negu ramų žiemos rytą, kai spusteli šaltukas. Taip prasimaudėme iki pat naujų metų.

Per žiemos atostogas tėviškėje apsitrindavau sniegu. Sugrįžę po atostogų sužinojome, kad mūsų daktaras išvykęs į komandiruotę. Kaip ten iš tikrųjų buvo nežinau, bet jis daugiau į Vabalninką nebegrįžo. Praktikanto taip pat nebebuvo. Bandėme dar vieni kiek maudytis, tik greitai mūsų pasiryžimas išblėso. Antroji nuotrauka tai vaizdžiai parodo: maudausi nebe ryte, o dieną, Alfonsas batus nusiavęs, bet abejoja, o Virgis (dešinėje) net nesiruošia.

O to chirurgo net pavardės neatsimenu, o labai norėčiau sužinoti jo tolimesnį likimą. Tuo labiau, kad per visą jo krūtinę buvo ištatuiruotas Lietuvos herbas su Vyčiu. Kai po gerų penkiasdešimt metų susitikome keli klasiokai pas auklėtoją ir papasakojau apie tą chirurgą ir jo Vytį, jie manimi nepatikėjo. Neįsivaizdavo, kaip sovietiniais laikais jo paprasčiausiai neuždarė. Manau, kad tatuiruotė buvo daryta dar iki sovietų arba pogrindyje, nes maudynių metu jis jau buvo gal virš penkiasdešimties.

Internautas

Internatas: 1. mokyklos bendrabutis toli gyvenantiems mokiniams; 2. uždara mokykla, kurioje vaikai mokosi ir gyvena, visiškai ar iš dalies išlaikomi valstybės.

Man teko išbandyti pirmąją šio žodžio reikšmę. Dar aštuntos klasės pradžioje susipažinau su Virgiu. Jis mokėsi klase aukščiau ir gyveno pas kitą davatkėlę toje pat gatvelėje. Su juo dažnokai susitikdavome, pasikalbėdavome, o baigiantis mokslo metams nutarėme abu prašytis į internatą. Apsigyvenome keturiese, su dar dviem Virgio klasiokais: Antanu ir Alfonsu. Mums skyrė kambarį mansardoje, virš mano klasės. Valgyti eidavome į netoliese buvusį pagrindinį internato pastatą. Rytais ateidavo pečkurys ir pakurdavo kambariuose ir klasėse koklines krosnis. Tualetas buvo lauke – tas pats mokyklai ir internatui.

Antanas retai nakvodavo bendrabutyje. Dažniausiai su vyresniu broliu, kuris mokėsi technikume mechaniku, motociklu važiuodavo namo. Jų šeima neseniai buvo grįžusi iš tremties Sibire. Antanas gerai grojo gitara ir dainuodavo linksmas rusiškas riebokas dažnutes (čiastuškas). Jo motinos pirmasis vyras buvo rašytojo Balio Sruogos brolis. Jam mirus, ji liko ten gyventi, o vėliau ištekėjo už Antano tėčio. Ne kartą teko buvoti rašytojo gimtinėje Baibokuose.

Bandžiau ir aš groti, net tokią mažesnę gitarą nusipirkau. Tik matyt, ta kritusi lenta, apie kurią rašiau anksčiau, buvo atjungusi mano muzikinę klausą. Viena styga pagal natas patikusias melodijas pagrodavau, bet su akordais visai nesisekė.

Kambariokas Alfonsas taip pat buvo išskirtinė asmenybė – apsigimęs filosofas ir svajotojas. Jis užkrėsdavo tuo ir mus. Dažnai kalbėdavome apie būties dalykus, aptardavome pasaulio įvykius. Jis, matyt, nuo vaikystės svajojo tapti jūrininku, pamatyti pasaulio. Sugundė ir mus. Sugalvojome pasigaminti plaustą ir juo plaukti pavasarį patvinusia Tatulos upele. Pusiaukelėje tarp Vabalninko ir Baibokų, kur kelias atsišakoja į Krinčiną, per Tatulą stovėjo tiltas, o prieš jį, upelio vagoje, buvo įkąsti keturi, tarpusavyje surišti rastai, kad ledonešio metu nebūtų pakenkta tiltui. Mes nutarėme, kad jie čia nereikalingi, o mums kaip tik. Palaukėme, kol vanduo nuslūgo, susiradome dvitraukį pjūklą, bet jėgos buvo nelygios. Tie stulpai liko stovėti. Tik neilgai, nes mes kažkiek vis tik įpjovėme ir kitą pavasarį ledai juos nunešė be mūsų žinios. Nežiūrint to, Alfonsas svajonės neatsisakė, po vidurinės baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir kurį laiką plaukiojo. Kai vienuoliktoje klasėje lietuvių k. mokytoja uždavė visiems parašyti po eilėraštį, aš parašiau apie Alfonsą. Eilėraštis naivus su tuometinėmis klišėmis, bet vis tik eilėraštis (šypsenėlė).

Kartą mačiau tavo jūrą

Ir žavėjaus žuvėdra balta.

Ragavau aš jos vandenį sūrų,

Ji banga glamonėjo šalta.

Man tik kartą, o tau visą laiką

Žuvėdra mojuoja sparnais,

Jūra sūnum tave laiko,

Tu žvelgi horizontan, šypsais.

Mes svajojome tapt kapitonais,

Aplankyt tolimiausius kraštus

Ir štai pasitikti svajonės

Išėjai tu, drauguži brangus.

Su jūra tu jau nesiskirsi,

Mane - kiti vieškeliai ves,

Bet žinau, kad draugų neapvilsi,

Kaip ir mes neapvilsim tavęs.

Taigi, per pamokas prisibendravęs su savo klasiokais, po pamokų draugaudavau su vyresniu kursu. Retkarčiais užsukdavo ir jų klasiokas Edma. Jo tėvas buvo miestelio radijo meistras. Edma taip pat tuo domėjosi, atsinešdavo paties sukonstruotą kišeninį radijo imtuvėlį, labai retą tuo metu daiktą. Edmundas man buvo didelis autoritetas, nes aš nuo vaikystės domėjausi fizika, o ypač elektra ir radiju. Bet detalėms reikėjo pinigų. Tėvai duodavo pinigų užsimokėti už maitinimąsi internato valgykloje. Kartais aš to maitinimosi atsisakydavau, valgydavau iš namų atsivežtas dešras ir lašinius, tuo labiau, kad skanios saldytos arbatos šeimininkė duodavo veltui. Už tuos sutaupytus pinigus važiavau į Panevėžį ir pirkau kai kurias detales būsimam radijo imtuvui. Kartą pasitaikė proga gauti nemokamu detalių. Mokyklos dirbtuvės buvo atokiau nuo mokyklos. Ten mus mokė ką nors gaminti iš medžio. Kartą, pertraukos metu užlipau pasidairyti į antrą aukštą. Vieno kambarėlio durys buvo praviros ir aš ten užėjau. Tame kambarėlyje gulėjo kelios dėžės. Kai vieną atidariau ir pamačiau telefono ragelį supratau kad tai filmuose matyti karo laikų lauko telefonai. Jų ardyti ėjau ne iš karto. Pasiruošiau žibintuvėlį su mažu šviesos spinduliuku ir, kai sekantį kartą dirbome dirbtuvėje atkabinau vieno koridoriaus lango kabliukus, o naktį, pasiėmęs įrankių nuėjau ardyti. Be ragelių, radijo detalių, kiekvienoje dėžėje buvo ir po delno didumo prisukamą juodą laikrodį. Dabar jau neatsimenu, kiek aš ten parsinešiau ir kiek aš ten naktų ėjau. Tik niekas tų dėžių nepasigedo, niekam jos nebuvo reikalingos, nes net ir to kambariuko durų nerakindavo. Nei vieno iš savo draugų į tą reikalą nevėliau – reidus darydavau savaitgalį, kai jie išvažinėdavo į namus, todėl niekas nieko net nežinojo. Na o man tos detalės padarė meškos paslaugą - mano konstruojamam imtuvui pagal parametrus beveik netiko, be to elektrolitiniai kondensatoriai buvo pasenę. Taip ir neprakalbinau aš savo imtuvo. Tik laikrodžiai tikrai buvo geri ir gana tiksliai rodė. Pamažu išdalinau ir tuos.

Kaip jau rašiau, kol baigė mano filosofai mokyklą, draugavau su jais. Kartu maudėmės žiemą (apie tai kitame rašinėlyje), net jų šimtadienio baliuke dalyvavau kaip svečias. Kai pagalvoji, kiek mažai tais laikais baigdavo vidurines mokyklas. Iš viso, prieš kelis metus panaikinto Vabalninko rajono, tik nepilnos dvi dešimtys, o vaikinai tik keturi. Mūsų per abi klases kitais metais jau baigė virš keturiasdešimt.

1964 m. Vyresnės klasės šimtadienis. Žemai iš kairės: Edmundas su juodais akiniais, dešiniau padus rodom Virgis ir aš. Alfonsas stovi pačiam vidury užsirišęs ant galvos šaliką. Antanas krašte. Kiti vaikinai – mergaičių draugai.

Vabalninkietis

Mes buvom paskutinė laida, kurie kaimo mokykloje baigė septynias klases, po mūsų jau baigdavo aštuonmetę. Į Vabalninko vidurinę mokyklą mane nuvežė brolis Juozas savo motoroleriu. Pridavę dokumentus, važiavome ieškoti buto. Brolis jį greitai surado nuošalioje gatvelėje, visai netoli mokyklos, pas pagyvenusią davatkėlę. Nuo rugsėjo ten ir apsigyvenau. Davatkėlė buvo prisiėmusi net kelis gyventojus. Vienas kambarys iš priemenės buvo užrakintas, nes gyventojas buvo kažkur išvykęs. Mūsų pusėje, be manęs aštuntoko, per žiemą gyveno dvi jaunos merginos. Jos vasaromis įsidarbindavo Latvijoje. Aš įsitaisiau miegoti ant duonkepio pečiaus. Neatsimenu ar tą krosnį iš viso kada buvo užkūrę ar tik viryklę prie krosnies, bet man ten tiko, nes tai buvo tik mano patalpa ir niekieno kito. Aš užtraukdavau storą užuolaidą ir galėdavau iki vėlumos skaityti knygas. Iš pradžių skaičiau prie kišeninio žibintuvėlio šviesos, vėliau suradęs netoliese elektros skirstymo dėžutę, paslapčia atsivedžiau tikrą elektrą. Su merginom sugyvenau gerai. Viena dažnai išvažiuodavo į tėviškę, o pas antrąją lankydavosi kavalierius, kurį abi mano naminiokės už akių vadindavo Pailgagalviu. Jis visada atsinešdavo vyno ir saldainių. Vynas manęs nedomino, o saldainių visada gaudavau. Vėlų rudenį Pailgagalvis išvažiavo į kariuomenę, o po metų ta mergina ištekėjo už kito.

Aštuntokų buvo dvi klasės. Buvusią vieną septintokų klasę padalino į dvi ir prie jų prijungė baigusius kaimų septynmetes mokyklas. Iš Šukionių septynmetės aš buvau vienintelis. Daugiausia naujų prisijungusių iš Salamiesčio. Salomėstis, kaip jie vadino, nebuvo nei sala nei miestas, o žmonės ten kalbėjo jau visai kita tarme – kupiškėnų. Buvo įdomu jų klausytis besikalbančių tarpusavyje. Mano tarmė nedaug skyrėsi nuo Vabalninko, nes senais laikais Leliškių palivarkas priklausė Vabalninko karališkajam dvarui.

Abi aštuntokų klasės buvo patalpintos atskirame mediniame pastate su mansarda. Virš klasių buvo kambariai mokiniams apgyvendinti.

Patekau į „B“ klasę. Iš dvidešimt su trupučiu mokinių, berniukų iš pradžių buvome septyniese. Vėliau dviem sumažėjo. Du mokiniai buvo su nelietuviškomis pavardėmis iš mišrių su lietuvėmis šeimų. Klasėje pagrindiniu smuiku grojo mano suolo draugas Leonas, žymaus miestelėno, amerikono, laisvamanio, pagrindinio Vabalninko fotografo ir laikrodininko Daubaro anūkas. Jį buvo palikęs pokarinis tėvas iš Sovietijos, o vėliau ir motina, išvykdama į Klaipėdą. Tai buvo Tomo Sojerio klonas ir sugebėdavo išjudinti visus, o pirmiausia mane. Sėdėjome pirmame suole, nes jis toliau blogiau matė, o man patikdavo klausyti mokytojų, kai niekas priešais netrukdo.

Bandžiau būti rimtas, bet jis vis tiek rasdavo būdą mane įtraukti į savo pinkles.

Aštunta B klasė. Pirmame suole Leonas ir aš.

Aštuntoji B klasė. Pirmam suole Leonas ir aš.

Na šunybių prikrėsdavau ir aš. Kadangi devintoje klasėje gyvenau virš mūsų klasės, tai prie savo suolo buvau atsivedęs laidinį radiją (radijo programą transliuodavo ir laidais) ir prisijungęs ausinę jo slapčiomis klausydavau. Tarp klasės koklinės krosnies ir sienos buvo tarpas, užmūrytas plytomis bet paliktas mažas langelis. Man buvo įdomu pro tą langelį pasižiūrėti, kas ten viduje. Kartą ilgai neatėjo mokytoja į pamoką ir aš užsiėmiau tyrinėjimais. Uždegtas degtukas krisdamas šiek tiek nušviesdavo vidų. Po kažkurio degtuko iš ten ėmė veržtis dūmai – užsidegė sumesti popiergaliai. Prirūko pilna klasė. Draugai šoko į pagalbą, nešė ir metė ten sniegą. Gaisrą užgesinome greitai ir man viskas gerai baigėsi. Mokytoja taip ir neatėjo į pamoką. O jos pamoka buvo paskutinė. Gretimoje klasėje pamokos jau buvo pasibaigę. Klasę išvėdinome. Niekas nepaskundė.

Dar tą patį rudenį abi klases buvo išvežę rauti runkelių į kolūkį. Darbas pažįstamas, o su kompanija net linksmas. Išsaugojau ir nuotrauką.

Visi linksmi. Aš stoviu pirmas iš kairės.

Didžiausias užsiėmimas klasėje pertraukų metu berniukams buvo kempinės mėtymas į skardinį šiukšlių kibiriuką. Kempine vadindavom tokią gumuotą, į poroloną panašią, tik sunkesnę, klasės lentos valymo priemonę. Buvo susigalvotos net tam tikros taisyklės. Metantysis turėdavo pakartoti prieš tai įmetusio pozą. Ir kokių tik padėčių mes neprisigalvodavome. Žaidimas turėjo ir gerą rankos taiklumo lavinimo funkciją ir tai išliko visam gyvenimui.

Mokslai sekėsi gerai. Mokiausi vos ne penketais (tada aukščiausi), išskyrus lietuvių rašinius. Čia aš buvau visiškas lūzeris – pasibaigus mokslo metams dar dvi savaites turėjau mokytis pas mokytoją. Galu gale ji man išvedė tris ir buvau perkeltas į devintą klasę.

Tą vasarą miestelėnams klasiokams buvo suorganizuota darbo stovykla. Ravėjo kolūkyje runkelius. Mums kaimiečiams toks pat darbelis laukė namuose. Įdedu dvi nuotraukas iš tos stovyklos.

2021 m. balandžio 30 d., penktadienis

Vengrija 1970

Pavasarėjant, Akademijoje pasklido kalbos, kad bus organizuojama studentų darbo ir poilsio stovykla Kalnuotajame Altajuje. Aišku, užsirašiau. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad bus ir kita stovykla - Vengrijoje. Po visų nuotykių su Liuksemburgo radiju buvau gana populiarus, todėl vos tik pareiškiau norą, mane priėmė į naująją komandą.

Važiavome traukiniu per Lvovą, Užgorodą. Pasienio miestelyje Čope visą traukinį pakėlė ir pakeitė važiuoklę į europinę. Tiesiog atsuko tvirtinimo varžtus, visus vagonus ir šilumvežį vienu metu pakėlė, o sukabintos jų važiuoklės liko ant plačiųjų bėgių. Jas išstūmė iš po traukinio, o kitais, siauresniais bėgiais įtraukė kitą važiuoklių virtinę. Tada nuleido vagonus su keleiviais ir pritvirtino. Per tą laiką sutikrino keleivių dokumentus.

Prieš porą metų buvau lankęsis Lvove, Užkarpatėje, todėl jau buvau matęs buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos gabaliuką. Bet pačioje Vengrijoje gyvenvietės ir miestai buvo dar geriau sutvarkyti.

Iš traukinio išlipome iki Budapešto pakraščių likus gal dvidešimt kilometrų, miestuke, kur įsikūręs Vengrijos žemės ūkio universitetas.

Dabartinis Šv. Stepono universitetas

To miestelio vardą vengrai rašo Gödöllő, o taria labai švelniai - tarp Giodiolio ir Gedele. Prieš keturis metus jis buvo gavęs miesto teises. Miestelis kūrėsi prie Karalių rezidencijos. Kai mes buvome Gedelėj, apie tą rezidenciją niekas net neužsiminė, nes rūmuose ir aplinkinėse teritorijose sovietai buvo įsirengę karinę bazę.

Karališkoji rezidencija dabar

Ką tik atvykusius į studentų miestelį, mus pasitiko braliukų latvių grupelė su lietuviškai kalbančiu bernaičiu. Jie mums suorganizavo šaunias krikštynas: visi turėjome atsikąsti karčiosios paprikos. Jaučiu, kad nei vienas jokios paprikos nebuvome regėję, tuo labiau ragavę. Kandome ir kramtėme pilna burna. Dar ir dabar jaučiu tą deginantį skonį.

Karčioji paprika

Dėl tų krikštynų karo latviams nepaskelbėme ir artimiausiai bendravome.

Su vengrų komanda sunkiau buvo susikalbėti, nes jie mažiau mokėjo kalbų dar ir už mus. Mums priskyrė vertėją, kuris gerai žinojo, kad yra tokia rusų kalba. Tiesa, visą laiką nešiojosi žodyną. Pirmas jo surastas žodis buvo tualetas. Apie jį pirmiausia norėjo sužinoti trys mūsų žavios damos. Čia ir iškilo problema. Tam reikalui vengrai naudoja savo žodį ir iš vis beveik neturi tarptautinių.

Tiesa, visai stovyklai buvo vertėjas gerai mokantis rusiškai, nes jo mama rusė.

Vertėjai pagerbti tarp mūsų merginų. Neįdegęs - visos stovyklos, o mūsiškis tiek pat įdegęs kiek ir mes, nes visą laiką su mumis. Aš po kepure.

Vengrijoje krito į akis masinis rūkymas. Tuo metu jis buvo pakeltas į kažkokį "aukštą" lygį. Rūkoma buvo visur studentų miestelyje, net universiteto rektoriaus priėmime. Koridoriuose ir daug kur kitur stovėjo specialios peleninės ant aukštos kojos. Na, aš tada rūkiau ir man tai netrukdė, tik buvo keista.

Su vyno taurėm prie ilgakojės peleninės, pastatytos ant grindų

Ketvirtoji darbo komanda buvo iš Lenkijos. Ten matyt tokios tarptautinės stovyklos jau buvo atsibodę, todėl rimti studentai nebevažiuodavo. O gal paprasčiausiai per vasaras jie padėdavo savo tėvams, turintiems nuosavus ūkius. Kaip ten bebuvę, atvažiavo tokių pijokėlių šaikelė. Jie kažkaip laikėsi skyrium nuo kitų, tik girdėjosi jų garsioji k ir kiti keiksmai. Geriausiai juos apibūdintų per saviveiklos pasirodymą jų pasirinkta pantomima: Eina žmogelis, žiūri, ant kelio moneta. Ima - karšta. Tada, atsieit, sisiodamas ataušina ir pasiima.

Pats darbas buvo gana keistas - tiesėme kelią į kažkokią fermą. Gryno smėlio žemėje reikėjo iškasti šalikėlės griovius ir išlyginti kelio pagrindą. Po to vengrų darbininkai tą kelią betonavo. Lietuvoj tokį mūsų darbą per pusdienį padarydavo specialios mašinos, ten pavedė kastuvais sukasti. Padalindavo kiekvienai komandai po atskirą gabalą. Matėme kaip kiti pamažu kapstinėjasi be jokių pertraukų. O saulė aukštai aukštai ir karšta karšta. Mes darėm lietuviškai: rimtai padirbam ir valandžiukę sugulę ant smėliuko ar žolės paunksmėly ilsimės.

Poilsio pertraukėlė paunksmėje. Kairėliau, prie mūsų prisijungę latviai. Aš sėdžiu pirmas iš dešinės.

Mūsų vertėjas bandė perduoti vadovybės norus, kad pas juos taip nepriimta, bet mes nenusileidom. Kai suvedė rezultatus, buvome padarę daugiausia iš visų. Tada jau nieko nebesakė. Pirmi buvome ir galutinėje suvestinėje. Mažiausiai padarė lenkai, nes jie toliau tęsė savo pantomimas - tik vaidino dirbančius.

Maitino mus studentų valgykloje gana skaniai ir pakankamai. Valgiai buvo kiek aštresni nei mūsiškiai, bet greitai įpratome. Tik nebūdavo mums tada įprasto kompoto. Stovėjo ąsočiai su vandeniu ir visi pavalgę įsipildavo stiklinę vandens ir ją išgerdavo. taipir aš nuo kompoto atpratau. Dar privalomas priedas prie valgių būdavo žalios paprikos. Greitai jos man ėmė patikti.

Jau nepamenu kurį vakarą priemiestiniu elektriniu traukiniu nuvykome į Budapeštą. Prieš tai buvau lankęsis Piteryje, Maskvoje ir porą kartų Kijeve, bet vakarinis Budapeštas mane pritrenkė. Pirmą kartą mačiau taip gerai iliuminuotas turistines vietas: parlamento rūmus, didvyrių aikštę, katedrą ir kitas. Tik Budapešto metro, po Maskvos, nepadarė įspūdžio.

Tada naktį nefotografavome. Ši nuotrauka iš interneto.

Parlamento pastatas pastatytas 1886 m., minint šalies tūkstantmetį. Pagerbiant šią sukaktį, tais metais Budapešte vyko ir pasaulinė paroda.

Kitą kartą vengrų sostinėje lankėmės dieną. Štai kelios nuotraukos:

Budapeštas. Mes aukštame Budos krante. Už Dunojaus matosi Parlamento rūmai. Ant mano kepurės stilizuotas Gedimino pilies bokštas.

Budapeštas. Prie Budos pilies.

Budapešte

Mums bekasant tą smėlį, kartą prie mūsų priėjo vienas pagyvenęs vengras. Jis mus rusiškai pakalbino: "Rabotaj, rabotaj j. tvaj matj". (Dirbk, dirbk ir riebus keiksmažodis). Pasirodo jis karo metu buvo pakliuvęs į sovietų nelaisvę ir turėjo tokias rusų kalbos pamokas.

Tie, kas buvo mokęsi vokiečių kalbos, galėdavo susikalbėti su pagyvenusiais. Kartą mes trise pasikvietėm šaunų vengriuką paragauti nusivežtos Sostinės degtinės. Kalbėjom angliškų ir rusiškų žadžių mišiniu. Mes per tris vis surasdavom reikiamą žodį. Vengras, kai nerasdavo, mokėjo taip suvaidinti, kad iš karto suprasdavome.

Kartais bandžiau mūsų vertėjo ir kitų paklausti apie 1956 m. sukilimą. Tebuvo praėję tik keturiolika metų. Iš jų atsakymų supratau, kad jiems patinka sekretorius Kadaras.

Keistas padaras buvo tas Kadaras. Iš žiauraus stalinisto, prisidėjusio triuškinant sukilimą, gavęs valdžią, jis Vengriją padarė pačia liberaliausia komunistine šalimi. Net jų kolūkiai buvo ne visai kolūkiai, o geležinė uždanga buvo pati ploniausia. Žmonės ir į užsienį laisviau galėjo išvažiuoti. Vengrų studentai, su kuriais kalbėjome, buvo ten pabuvoję, net kaimyninėje kapitalistinėje Vienoje. Vadinamojo guliašo komunizmo laikais vengrai išgyveno savotišką pakilimą. Buvo statomi istoriniai paminklai kovų su turkais didvyriams. Paprastiems žmonėms visa tai patiko.

Studentų užeigoje. Neblogas ir vengrų alutis. Aš centre už butelio.

Vienoje iš bendrų vakaronių. Aš antras iš dešinės kalbuosi su latve.

Kita mūsų išvyka buvo į kažkurį Vengrijos kolūkį. Ir ji paliko gana neblogą įspūdį ir pluoštą nuotraukų:

Vengrijos kolūkyje

Prie Lietuvoje dar nežinomų paprikų

Su vengrų kolūkio valdžia. Aš sėdžiu vidury atsukęs vieną akį

Po visų oficialių kalbų mums pateikė karališkus pietus. Iš pradžių kraujinius vėdarus - lygiai tokius kaip pas mamą. Kai prisivalgėme iki žagsų ėmė nešti šviežias dešras. Kad būtume žinoję, būtume palikę joms bent pusę vietos.

Pradžiai po mažą stikliuką. Sėdžiu prie durų staktos ir spoksau į kamerą.

Bet tai dar nebuvo kulminacija. Tada mus nusivedė į vyno rūsį ir suorganizavo degustaciją. Statinės buvo didžiulės - jų skersmuo atitiko mūsų ūgį. Jau nepamenu, kiek mes tų rūšių pabandėm.

Vyno rūsyje prie statinių milžinų.
Manęs kamera nebematė.

Tada paprašė padainuoti ką nors lietuviško. Giedojome Lietuva brangi. Tarp mūsų buvo neblogų dainininkų, o akustika fantastinė. Įspūdis nepakartojamas.

Vyno rūsyje gerai skamba lietuviška giesmė. Dešinėje - mūsų vertėjas.

Kažkurį savaitgalį mus nuvežė į Egerį. Paauglystėje buvau skaitęs knygą Egerio žvaigždės apie vengrų priešinimąsi turkams, todėl labai apsidžiaugiau, išgirdęs kur važiuojame.

Prie paminklo Egerio gynėjams. Aš pirmas iš dešinės.

Egeris. Prie paminko Ištvanui Dodui. Aš arčiausiai kameros.

Įdomiausia, kad tie paminklai buvo šviežutėliai - pastatyti prieš du ir tris metus. Bet vis tiek darė įspūdį.

Praėjo daugiau kaip penkiasdešimt metų. Kai ką jau pamiršau. Štai liko dvi nuotraukos ir nebežinau, kur jos darytos. Net savo Facebook draugės iš Vengrijos paklausiau, bet ir ji nežinojo. Taigi, bus be vietovės.

Aš kaip visada dešinysis

Mūsų autobusas ir mūsų dvi iš trijų merginų

Nutiesus kelią, atsisveikinome su studentu miesteliu ir visos grupės atskirai išvyko poilsiauti. Keletą dienų ilsėjomės prie Balatono ežero. Yra dvi nuotraukos, kur mes susigalvojome žaisti vandensvydį:

Poilsis prie Balatono ežero. Žaidžiame vandensvydį. Aš trečias iš dešinės.

Laimėjome! Aš vėl dešinysis.

Kažkiek mes uždirbome forintų, kurie pamažu ištirpo išvykose. Pavyko truputėlį susitaupyti. Nusipirkau labai gražų ir tada madingą odinį sakvojažą. Lietuvoj ne vienas prašė jį parduoti. Dar pirkau du žemėlapius: vakarinės Europos ir rytinės. Tai buvo smulkūs žemėlapiai, kuriuose kiekvienoje šalyje užrašai buvo tos vietos kalba, taigi ir lietuviški. Sovietijoje tokių nebūdavo. Dar susidėję keli pirkome Tokajaus butelį ir grįžę į Akademiją įteikėme savo, t.y. mechanizacijos fakulteto dekanui.

Taip baigėsi mūsų studentiška darbo ir poilsio stovykla. Taip baigiasi ir mano pasakojimas.