Studentas

 

Paskutinėje klasėje rimtai ėmiau svarstyti, kur mokytis baigus vidurinę. Kad nesimokyti toliau, tokios minties nebuvo. Vyresnėse klasėse mus bandė išmokyti šiokios tokios profesijos. Vieną dieną į savaitę mergaites mokė gyvulininkystės, o mus berniukus – laukininkystės, gal, sakyčiau, daugiau mechanizacijos. Variklių ir traktorių sandarą mums aiškino jaunas technikumo dėstytojas, ką tik baigęs Žemės ūkio akademiją. Man jo pamokos patiko, todėl pasvajodavau tapti inžinieriumi mechaniku. Bet nugalėjo tuometinis hobis – radijo konstravimas. Todėl stojau į Kauno politechnikos institutą, į radioelektroniką. Penki stojamieji egzaminai truko ilgai. Apgyvendino instituto bendrabutyje, kitoje zoologijos sodo pusėje. Į jį, pro studentų praardytą tvorą, eidavau ruoštis egzaminams. Ten nuošalioje vietoje niekas netrukdydavo. Penkiabalėje sistemoje lietuvių kalbą ir fiziką išlaikiau ketvertais, chemiją penketu, o du matematikos egzaminus (raštu ir žodžiu) deja tik trejetais. Dėl jų į radiotechniką nepatekau.  Siūlė į elektrotechniką, tik ten manęs netraukė. Man atrodė, kad apie elektrą aš viską jau žinau.

LŽŪA centriniai rūmai. Kairėje sporto salė,
dešinėje aktų salė. Kur dideli langai -
didžiosios auditorijos.

 Su draugu nuvažiavom į Žemės ūkio akademiją. Labai patiko tas akademinis miestelis. Jis ką tik buvo pastatytas Kauno miesto pašonėje, ant aukšto Nemuno skardžio. Sužavėjo gražūs nauji pastatai, nuostabi aplinka. Nuėjom į valgyklą, o ten studenčiokai prisigrybavę baravykų ir kalbina virėjas, kad jiems išvirtų. Na man, kaimo vaikui, miestas per tą mėnesį jau buvo atsibodęs, o čia tokios erdvės, mišku apaugę skardžiai  taip patiko, kad kitą dieną atsiėmiau dokumentus iš KPI ir nuvežiau į žemkę. Ten dar tik laikė stojamuosius, bet pamatę mano pažymius, užtikrino, kad aš jau priimtas. Taip įstojau į Mechanizacijos fakultetą ir niekada nesigailėjau.

 

Dešinėje - mūsų Mechanizacijos fakultetas.

Tapęs inžinieriumi mechaniku daug kur galėjau įsidarbinti, bet pasirinkau pedagoginę kryptį. Pasikeitus mokyklos profiliui ir sumažėjus pamokų, mano diplomas leido dirbti papildomai atsakingu už mokyklos elektros ūkį, nes be mechanikos mes buvom praėję ir elektros kursą.

 

Akademijos bendrabučiai. Mūsiškis pirmas iš
kairės, tiesiai priešais Mechanizacijos fakultetą.

Šaunūs buvo studentiški metai. Įstojau į dramos studiją, vaidinau spektakliuose, vesdavau koncertus. Su studentišku teatru ir fakulteto saviveiklininkais išvažinėjau visą Lietuvą. Kaip saviveiklininkas veltui aplankiau Piterį,  Kijevą, Odesą ir Užkarpatę. Praktikos metu pabuvojau Maskvoje, Voroneže, Lipecke ir Kijeve. O už pakvailiojimus pavyko išvažiuoti visam mėnesiui į Vengrija. Apie tai esu parašęs kelis prisiminimus.

 

Štai ką apie Akademiją rašo

http://pilnas3.kaunas.lt/menesio-tema-studmiesciai/

1964 m. nuotraukos paimtos iš ten pat.

 

Per Antrąjį pasaulinį karą Dotnuvos apylinkes ištiko nelaimė: buvo sunaikinta didžioji dalis buvusios Lietuvos žemės ūkio akademijos komplekso, čia įkurto dėl savo centrinės lokacijos Lietuvos atžvilgiu. Ir vis dėlto vieno regiono neganda tapo proga Kaunui išlaikyti dalį akademinio potencialo: sovietinei valdžiai ardant buvusį Vytauto Didžiojo universitetą ir fakultetus keliant į Vilnių, Kauno prieigose išdygo naujasis būsimųjų žemės ūkio specialistų miestelis. Kompleksui kauniečiai architektai suteikė tarpukario modernizmui būdingų formų. Kaip prisimena Centrinių rūmų autorius architektas Liucijus Dringelis, projektuojant nebuvo apsieita be nesusišnekėjimų – per statybas dingo numatyta cokolinė pastato dalis, kiek iškreipiant statinio kompoziciją. Miestelis tapo savotišku iš socialistinio realizmo sėkmingai besivadavusios lietuviškos architektūros simboliu.