Vėl naminukas

 

  Išvarytas iš Rojaus (Krinčino „miesto“) visa galva pasinėriau į šeimos gyvenimą, į kurį pažiūrėjau naujomis akimis ir suradau daug pliusų. Namuose manęs laukė visokios įdomybės.  

Septyniolikmetis brolis Leonas įsidarbino paštininku ir  naujausius žurnalus ir laikraščius pirmiausia atnešdavo mums paskaityti, o tik paskui nešdavo prenumeratoriams. Iš kaimyno, buvusio Lietuvos savanorio, parsinešdavau prieškarinių knygų. 

Draugo, su kuriuo eidavome į mokyklą, brolis buvo baigęs vidurinę, tai aš parsigabenau senus fizikos, chemijos, astronomijos vadovėlius. Taip viskas man buvo įdomu. Savo kampe „įsivedžiau elektrą“, maitinamą nuo batareikės.

Kitas mano brolis, Juozas, pas kaimo siuvėją mokėsi amato, vėliau pats kurį laiką siuvo. Tekdavo man patalkinti atsiūlėjant. Ir Juozas, ir Leonas dalyvaudavo suaugusiųjų kaimo spektakliuose. Juozą kaimynai muzikantai buvo priėmę į savo kapelą mušti būgną. Jis, kaip tikras siuvėjas, išvažiuodavo ir kitur siūti, ypač į Skamarakus, kur buvo nutekėjusios net dvi mūsų tetos.  

Namuose, kad siuvant jam nebūtų nuobodu, nusipirko lempinį radijo imtuvą. Tiesą pasakius, kaimuose mažai kas juos dar turėjo, nes nesant elektros, reikėjo pirkti brangiai kainuojančias baterijas. Nebelikus žurnalų gausos, radijas man taip pat buvo nemažas tobulėjimo šaltinis. Net savaitinės programos laiką žinojau mintinai. Dar tokia švari buvo galva.

  Broliui Juozui turbūt nebuvo prie širdies tėčio išrinkta profesija, todėl įstojo į technikumą mokytis neakivaizdžiai. Porą kursų mokęsis agronomijos, vėliau perėjo į kitą technikumą – miškininkystės ir jį baigė. Kartu siūdavo, kartu rašydavo kontrolinius. Dar nebaigęs miškų technikumo, įsidarbino girininkijoje ir siuvimą užmiršo. Toliau darė karjerą tik miškininkystėje: girininkas, padalinio viršininkas miškų ūkyje.

Vyriausias brolis Petras 1957 m., man dar besimokant ketvirtoje klasėje, buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo Urale, prie Nižnij Tagilo. Kaip tik ten sovietai numušė Amerikos žvalgybinį lėktuvą. Pasakojo, kad buvo nuvažiavę apžiūrėti tos vietos. Jis per tuos tris tarnybos metus net du kartus gavo atostogų. O tai buvo negirdėtas dalykas.  Petras, grįžęs iš kariuomenės, baigė šoferių kursus ir beveik visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Juo pasekė ir jauniausias brolis Kazimieras. Tik jis vairuotoju tapo dar prieš kariuomenę.

  Kai mokiausi šeštoje klasėje, mus pasiekė geltos (hepatito A) epidemija. Pirmiausia susirgo keturiais metais jaunesni dvynukai pusbroliai, paskui tokio pat amžiaus mažasis brolis Kazimieras. Neilgai trukus ir aš tapau viskam abejingas ir atsidūriau Joniškėlio ligoninėje. Ji Pasvalio rajone tuo metu ir  specializavosi tai ligai.

Nuotraukoje - mudu su Kaziuku. Pro langą mus stebi mama.

 Gydė mus rūgštele (vitamino C tirpalu) ir kas antrą dieną suleisdavo ampulę labai skaudžių vaistų, Kažkokio tamsiai rudo tiršto skysčio. Tą ampulę degtuku pašildydavo ir tik tada leisdavo į sėdmenį. Skaudėdavo žiauriai, šiaip taip pareidavome, nešte nešdami tą koją ir guldavome kelioms valandoms. Vienas kolega yra pasakojęs, kad jam geltą išgydė karaimė senutė, pas kurią samdėsi butą. Jos pagrindinis vaistas buvo morkų sultys.

Šiaip vaikai ligoninėje nesijautė ligoniais. Kai labai dūkdavo, seselė atimdavo pižamines kelnes visiems, nežiūrėdama, kas kaltas. Tekdavo tada laiką leisti lovoje. Kažkas sudaužė termometrą, visiems buvo įdomu  pažaisti su gyvsidabriu. Vienas stipriai geltonas berniukas pareiškė, kad prarijus, jis vėl sugrįžta. Aš buvau skaitęs, kad gyvsidabris nuodingas, norėjau jį sulaikyti, bet jis padarė savo. Ar jam tas atsiliepė, nežinau, nes anksčiau išvažiavau į namus.

 Mane tada ligoninėje aplankė brolis Juozas. Kaziukas ir abu pusbroliukai jau buvo išleisti namo. Į vidų lankytojų neleisdavo. Lauktuves į antrą aukštą užsikeldavome virve. Jis pririšo portfelį ir liepė išsiimti maistą. Kai jį pasiėmiau, pamačiau, kad ten liko didelė krūva paglamžytų pinigų. Aš nusistebėjau, o jis man paaiškino, kad pasiėmė santaupas ir tuo pačiu išvažiavimu pirks motorolerį. 

Tokią transporto priemonę jis pasirinko todėl, kad su motoroleriu patogiau vežti pieno bidoną į pieninę.

Nuotraukoje: Motoroleris Viatka. Tik spalvos buvo kitokios.

Kai grįžau iš ligoninės, buvau atleistas nuo mokyklos ir sunkių darbų iki pat kitų mokslo metų.

Dar šiek tiek apie šeimos narius. Leonas po kiek laiko metė paštininkavimą ir išvažiavo į Šepetos durpyną, o dar vėliau į Svėdasų plytinės statybą. Ten, nesulaukęs nei dvidešimt, vedė. 

  Sesuo Onutė jau buvo ištekėjusi, gyveno sovietinio ūkio skyriaus centre. Tas centras buvo įkurtas,  stambaus ūkininko,  ištremto dar 1940 m., sodyboje. Iš pradžių dirbo parduotuvėje ir pardavėja, ir vedėja - viskas viename. Vėliau sesuo įsidarbino sovietinio ūkio skyriaus buhaltere. Svainis Vaclovas dirbo kalviu. Jo tėtis buvo skyriaus galva - ūkvedys. Kai visai nusigyveno kaimyninis kolūkis, jį pertvarkė į sovietinį ūkį. Mūsų, Žoliškio, skyrių atjungė nuo Naradavos ūkio ir prijungė prie naujojo – Sodelių (jo centras buvo Gulbinėnų dvare). 

 Prireikė to ūkio naujiems skyriams buhalterių. Onutė tada atsikvietė iš Svėdasų brolį Leoną, jį apmokė ir kurį laiką jam padėdavo. Leonas kilo karjeros laiptais ir su laiku tapo to ūkio direktoriaus pavaduotoju. Įstojo į Joniškėlio technikumą ir jį sėkmingai neakivaizdžiai baigė, tapdamas diplomuotu agronomu.

Tai buvo paskutinis laikotarpis, kai aš nuolatinai gyvenau su šeima, vėliau tik savaitgaliais, po to – kartais atostogaudavau, dar vėliau – tik svečiuodavausi. Greitai visi paliko tėvų namus, tai man labai išsiplėtė svečiavimosi geografija.

Statybininkas lll dalis

 

Bebaigiant įrenginėti namą, renovavo mūsų mokyklos naujesnįjį pastatą. Per daug jau jis buvo vėjų prapučiamas.  

Sovietmečiu, kai niekas neskaičiavo kiek kainuoja šildymas, buvo šilta, net orlaidžių neuždarydavome. Žylės įskrisdavo į klasę ir paskraidę vėl išskrisdavo. Kai ėmė skaičiuoti ir taupyti – pasidarė šaltoką. Renovuojant  sudėjo plastikinius langus, apšiltino sienas. Iš karto pajutome šilumą ir jaukumą.

Geri pavyzdžiai užkrečia. Namuose pro medinius langus taip pat kažkiek prapūsdavo. Atsibodo žiemai užkalinėti plėvelę ir vėl ją nuėminėti.

Nuotraukoje šiltnamis iš senųjų langų.

Pasitaupę, per du kartus užsakėme plastikinius langus, o iš senųjų sumontavau visai neblogą šiltnamį prie namo. Ir jis labai pasiteisino. Dieną saulės įkaitinti rūsio pamatai, naktimis šildo augalus.

   Gerai įsižiūrėjęs, kaip šiltina mokyklos sienas, nutariau tai padaryti savo rankomis. Kaip jau rašiau anksčiau, į sienų tarpą buvau pripylęs smulkinto polistirolo. Antrą šiltinimo sluoksnį dėjau iš išorės – 10 centimetrų storio. 

Nuotraukoje - savadarbiai pastoliai. Juos man atidavė brolis Juozas, baigęs savo šiltinimus.

Polistirolio plokštes klijavau specialiu skiediniu ir dar išgręžęs sienoje kiekvienai plokštei po penkias skyles, pritvirtinau plastikinėmis didgalvėmis vinimis. Tada klijavau apsauginį tinklelį ir dėjau ploną sluoksnį tinko. Darbai pasiteisino, labai tauposi malkos.  Užtenka dešimties kubų sezonui. 

 Mūsų miestietiškoje sodyboje, be namo,  dar teko statyti malkinę, dar porą šiltnamių. Gatvės kaimynai atidavė didelį metalinį šiltnamį. Aš jį kiek sumažinau ir dabar jame gyvena vynuogės.

 

Nuotrauka po visų renovacijų. O kalnų pušaitės šiuo metu jau dvigubai didesnės.

 

 

 

 

 

 

 

Mokinys

  Atsisveikinus su Krinčinu,  Šukionių mokykloje man iš karto patiko. Supratau, kaip vis tik šaunu gyventi su šeima. Patiko ir tie nepilnų poros kilometrų pasivaikščiojimai į mokyklą, tuo labiau, kad eidavau ne vienas, o su draugu Kazimieru, kurį pažinojau dar iš pradinės mokyklos dviejų pirmų klasių. Jis gyveno gerokai toliau už mūsų ir, jam atėjus iki manęs, toliau eidavome kartu. Eidami prisisvajodavome įvairiausių dalykų. Prisiskaitęs žurnalų, pasiūliau jam tapti kolekcionieriais, o kad jis sutiktų, pats pasiėmiau rinkti degtukų dėžučių paveikslėlius, o jam palikau įdomesnius – pašto ženklus. Tikrai įdomių išprašydavome iš žmonių, kurie gaudavo laiškus iš Amerikos, Australijos.

 Kadangi Krinčine du mėnesius mokiausi prancūzų kalbos, naujoje mokykloje teko kalte kalti anglų kalbos žodžius ir pasivyti kitus. Ir įkaliau nežmonišką akcentą, nes anglų kalbos tinkamo tarimo net mokytoja nemokėjo. Ji buvo tik pionierių vadovė. Šiaip ji buvo griežta, reikli, bet teisinga ir man patiko. Aš taip iki šiol  suprantu tik rašytą anglišką tekstą, bet ne pasakytą. Bet ačiū ir už tai. Jei būčiau tapęs "prancūzu", būtų gal liūdniau.

Naujoje mokykloje visi dalykai sekėsi puikiai, varžėmės su viena mergaite dėl pirmos vietos klasėje.

 

Nuotraukoje dešinėje – anglų kalbos mokytoja. Aš vaizdelio vidury su klasioku ir kasdieniniu pakeleiviu žaidžiame, atsieit, pačiu pasidarytą žaidimą, kurį, mano prašymu, padarė mano vyriausias brolis Petras, grįžęs kareivio atostogų.  

 Pradžioje turėjom labai gerą lietuvių kalbos mokytoją, mūsų klasės auklėtoją. Buvom visi įsimylėję. Ji vasarop suorganizavo nuostabią ekskursiją į savo gimtuosius kraštus – rytų Aukštaitiją. Važiavo mokytojai ir iš visų klasių atrinkti geriau besimokę mokiniai. Kaip jau tada buvo įprasta, dardėjome sunkvežimiu. Man tai buvo pirmoji tokia tolima kelionė, o tie, lygumų krašto vaikui nematyti kalneliai, tų ežerų gausybė, mane tiesiog užbūrė. Po ekskursijos auklėtoja paprašė manęs tą kelionę aprašyti sienlaikraščiui. Turėjau namie ant sienos trijų nepriklausomų Baltijos šalių dar smetoninį žemėlapį (jį pradinėje mokykloje metė lauk kaip nesovietinį, o aš parsinešiau), todėl gerai išstudijavau kelionės maršrutą ir tiksliai aprašiau. Mokytoja stebėjosi, kaip aš penktokas  atsiminiau tiek vietovių pavadinimų. Tuometinė mano „atmintukė“ dar buvo tuščia ir į ją labai daug tilpdavo. Vėliau aš ją įvairiausiais būdais žalojau, kol priėjau dabartinį lygį.

 Nuotraukoje ekskursantai. Aš su šiaudine kažkurio brolio skrybėle

 Bet prasidėjus naujiems mokslo metams, sužinojome, kad mūsų geroji mokytoja išvažiuoja dirbti į savo tėviškę. Surinkome klasėje aštuonis rublius, už kuriuos mano brolis  Leonas, tuo metu paštininkas, Krinčine nupirko gražiai išleistą L.Tolstojaus Karas ir taika keturių  tomų rinkinį. Matėsi, kad auklėtojai dovana patiko.  Į jos vietą atkėlė tokį pat jauną, nekaltą sutvėrimą, kuriam mes visa klasė tapome žvėriukais. Dar ir dabar matau tas mokytojos akis, kai pasimetus nežinojo ką su mumis daryti. Ji čia buvo nieko dėta, per daug mes buvom įsimylėję prieš tai buvusią. Neklausėme naujosios, siausdavome per jos pamokas. Tada ji man į dienyną įrašė pirmą ir atrodo vienintelę mokykloje pastabą: Mokinys nekontroliuoja savo elgesio ir dar kažką. Baigėsi mano sentimentai buvusiai auklėtojai ir aš aprimau. Net keista, bet kažkaip aprimo ir kiti. Tik gaila, kad tai mažai prisidėjo prie mano  lietuvių kalbos rašybos išmokimo.

 Šeštoje klasėje, pavasariop, mus pasiekė geltos (hepatito) epidemija. Parsinešė mažasis broliukas. Vėliau teko ir man gultis į ligoninę. Persirgus hepatitu iki mokslo metų pabaigos kelis mėnesius nereikėjo eiti į mokyklą. Kai rudenį grįžau, lietuvių kalbą ir istoriją  mokė pagyvenusi moteris - istorikė. Jai labai tikau istorijos pamokose, todėl į mano lietuvių kalbos žinias žiūrėjo atlaidžiai. Tai man Vabalninke, aštuntoje klasėje skaudžiai atsišaukė. Iš literatūros, kaip ir kitų dalykų turėjau penketus (tada didžiausią pažymį), o iš rašybos – pataisą. Teko vasaros atostogų metu gal porą savaičių lankytis mokykloje pas mokytoją.

Nuotraukoje biologijos pamoka. Aš kažką tyrinėju per mikroskopą.

 Be mokslų, aktyviai dalyvavau mokyklos gyvenime. Tik ne visada sėkmingai. Penktoj klasėj, per N. Metų karnavalą sugalvojau vaidinti daktarą Aiskaudą. Barzdą pasidariau iš vatos. Ėjom visi apie eglutę, aš dainavau savo susigalvotą dainelę ir staiga nuo žvakutės užsidegė mano barzda. Pribėgus mokytoja padėjo man ją nuplėšti ir užgesinti.

 Kartą direktorius paprašė išmokti eilėraštį apie Leniną (S.N. poemos ištrauką), kažkokiam skaitovų konkursui. Jis pats dar pamokė deklamuoti. Visa laimė, kad sugedo kolūkio sunkvežimis ir aš nenuvažiavau.

 

Nuotraukoje – su klasioku Gediminu.

  Dar mokykloje dalyvaudavau spektakliukuose, vesdavom koncertėlius, dviese su Gediminu vaidindavom tada madingas intermedijas. Parašydavau vieną kitą eilėraštuką. Į pionierius, žinodami mano istoriją, manęs niekas nebeagitavo. Bet niekas vaikų taip ir neskirstė. Klasėje mokėsi dvi seserys, neseniai grįžusios iš Sibiro. Viena buvo net gerokai vyresnė. Trumpam buvo atsiradusi dar viena tremtinė, bet greitai tėvai susirado kur gyventi kitur.

 Baigiant septintą klasę, vis dažniau susimąstydavau, kurią mokyklą pasirinkti toliau. Vėl pasirinkimą mažino užsienio kalba. Kad mokysiuosi vidurinėje - neabejojau. Bet apie tai kitame rašinėlyje.

 

 

 

 

 

 

 

Statybininkas II dalis

 

  Joniškėlio technikume turėjom po vieno kambario butą, kai apsivedėm – gavom dviejų kambarių.  Persikėlę į Panevėžį, porą metų gyvenome mokyklos bendrabutyje, 22 kv. m. kambaryje. Visame antrame pastato aukšte gyveno mokytojai ir meistrai. Nebuvo blogai ir ten. Pasirinkę kambarį, kur sienoje buvo vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai, spinta atskirėm virtuvę ir ten pasijungėm vandenį ir kriauklę. Bėda buvo su bendru tualetu aukšto gale, kur dalinomės vieną kabiną su kita šeima. Kita bėda – dušas rūsyje. Dar viena bėda triukšmas. Visos tos bėdos paskubino mus pasiimti sklypą kolektyviniame sode ir kuo greičiau statytis ten namelį. Po dviejų metų atsirado galimybė persikelti į atsilaisvinusį atskyrą namelį pačiame mokyklos kieme. Daug norinčių neatsirado, nes ten nebuvo jokių patogumų. Viename to ilgoko namo gale buvo mokyklos sandėlis, o kitame įrengtas butas: koridoriukas, su laiptais į žemutę mansardą, virtuvytė, miegamasis ir salonėlis. Po virtuve radome visai neblogą rūsį.  

Namelis buvo prijungtas prie centrinio šildymo, bet per šalčius jo nepakakdavo. Mokėjom nedidelę nuomą, atskirai už elektrą mokėti nereikėjo. Kiekviename kambaryje pastačiau po alyvinį elektrinį radiatorių, padariau automatinį temperatūros reguliavimą. Tarp mūsų namelio ir senojo mūrinio mokyklos pastato, stovėjo didelis, medinis dviejų aukštų su rūsiais pastatas, Jame buvo keletas mokomųjų kabinetų. Pastačius didžiulį mokyklos priestatą (sakydavo, prie sagos prisiuvo švarką), tas medinis pastatas pasidarė nebereikalingas ir jį nugriovė kaip tik mums keliantis ten gyventi. Nemažai to namo lentų ir kitokios medienos panaudojau sodo nameliui. Kai to griozdo nebeliko, sugalvojau į savo namelį atsivesti vandenį ir kanalizaciją. Direktorius leido, iškasėm tranšėją iki artimiausio šulinėlio (gal virš 30 m.). Nebrangiai radau pirkti vamzdžių ir viskas pavyko. Koridoriuke, po laiptais  padariau tualetą, virtuvėje kriauklę. Dar pastačiau momentinį vandens šildytuvą. Jam prireikė trijų elektros fazių. Už sienos, mokyklos sandėlyje,  stovėjo elektros spinta. Nutaikęs progą prisijungiau. Galėjom visai neblogai gyventi, tuo labiau  beveik pačiame miesto centre. Bet norėjosi turėti savo.

 Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, gavome sklypą namo statybai. Skubėjome kuo greičiau panaudoti santaupas kol jos nenuvertėjo, dar žiemą prisipirkome statybinių medžiagų. Brolis Juozas daug prisidėjo suorganizuojant transportą. Geltonas plytas vežiausi iš Kuršėnų, keraminius blokelius iš Kraštų, perdengimo plokštes - iš Ukmergės. Vos ne pusę apdailos plytų išsimainiau iš bendradarbio už metalinį garažą. Medienos lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ir ją apdoroti padėjo taip pat brolis Juozas. Atsivežęs sandėliavau prie namelio mokyklos kieme, kur gyvenome.

 Visas mūsų darželis buvo prikrautas statybinių medžiagų. Keraminius blokelius sukrovėm į didelę krūvą kitur, taip pat mokyklos teritorijoje. Kad neišnešiotų, uždengiau storu žvejybiniu tinklu (buvau tinklų prisirinkęs Ramygaloje, kur juos pjaustydavo ir kažką gamindavo). Sėkmingai blokeliai ten prastovėjo gal net metus, bet, kai tas tinklas dingo, išvežiau juos į statybą, nes jau buvo atsiradę vietos, kur juos sudėti. Netrūkus jais ėmiau mūryti vidines namo sienas.

Žiemą varčiau Statybos ir architektūros žurnalus, kurie jau rašė, kad vakarų europiečiai nestato didelių namų, juos papildomai apšiltina. Nusprendžiau šiltinti maltu polistirolu juo užpildant tarpą tarp dvigubų sienų. Sužinojau, kad Ekrano gamykla savo darbuotojams pigiai leidžia išsipirkti nekondicines kineskopų pakavimo polistirolines plokštes. Čia labai padėjo Augelijos draugė Liuda, kuri ten dirbo ir savo vardu užsakė. Brolis Juozas parūpino didžiulę mašiną. Dar Ekrano gamykloje belaukiant prie kasos susimokėti už plokštes,

išgirdau per  radiją, kad edinstveninkai ėmė šturmuoti Seimo rūmus. Tai buvo 1991 m. sausio 8 diena. Su tomis plokštėmis buvo dar įdomus nuotykis. Dalį tų polistirolų buvau sukrovęs į savo metalinį garažą, nes automobilį laikydavau prie namelio, mokyklos kieme, kur tada gyvenome. Garažą pasistatyti buvo leidęs mokyklos direktorius dirbtuvių kieme, jau už miesto. Po kiek laiko man pasakė, kad mano garažo spyna nupjauta. Įsivaizdavau, kaip vagys gavo infarktą, tiek vargę su spyna, o radę tik pilną garažą polistirolo. Ir dūšioj pasidarė linksma.

Kai paruošiau vietą pamatų blokams krauti, pasimatė, koks tas namas mažas, palyginus su aplinkiniais. Vienas kaimynas man tiesiai pasakė, kad aš, statydamas tokį mažą, gadinu statybines medžiagas.  Man jis su savo 8x10 metrų, buvo ir yra pats tas, o didžiulis kaimyno namas iki šiol stovi negyvenamas, nes sūnus kitoje vietoje, pasistatė kitą mažesnį.       

 Didelė problema buvo namo projektas. Ieškojau pigesnio, jau padaryto. Bet visi tada buvo daromi didžiuliai ir man netiko. Pagaliau suradau mažą. Jį teko parsivežti iš Prienų.   Projektas buvo gražus, tik nepatiko laužtas stogas.

 Bestatydamas, projektą gerokai supaprastinau. Su mano namu išėjo kaip su kinų hieroglifais – paėmę valdžią komunistai juos ten gerokai supaprastino. Stogą padariau tiesų,  o kad neprarasčiau erdvės, virš perdengimo dar pamūrijau gal kokį pusantro metro. Gavome tris gana erdvius kambarius. Atsisakiau daugelio kitų įmantrumų. Iš pradžių niekas tų statybų nekontroliavo. Tik po kokių dešimt metų vaikščiojo moterys ir lygino su projektu. Viskas baigėsi gerai, nes kiek primokėjus, jos pačios esamam namui padarė naują projektą.

Kažkuris  gruodis pasitaikė šaltokas, bet be sniego, todėl aš dviračiu laukais apvažiuodavau buvusias statybas ir rankiojau paliktus armatūros gabalus. Aptikęs gulinčius betoninius stulpus ar plokštes, nusiveždavau didelį kūjį ir juos sudaužęs, pasiimdavau armatūrą. Su dviračiu ją ir parsiveždavau. Dalis tos armatūros buvo sulankstyta, todėl vėliau turėjau gražaus darbelio ją ištiesinti. Taip susirikau visą reikalingą armatūrą perdengimui virš rūsio. Uošvienytė, Pakruojo rajone, kur ardė siaurąjį geležinkelį, buvo priglaudusi siauruko bėgių gabalus tvarto remontui, balkių keitimui. Bet tie balkiai dar buvo geri, tai atidavė mums ir jie labai tiko vienoje namo pusėje, virš busimo garažo. Tiesa, vėliau garažo po namu atsisakėme ir tą didelę patalpą naudojame kitiems tikslams. Visur teko labai taupyti. Savadarbę betonmaišę atidavė brolis Kazimieras. Automobilinį kraną parūpino brolis Juozas, montuojant rūsio sienas padėjo sūnėnas ir keli auklėtiniai. Didžiausias darbas laukė išbetonuoti perdengimą virš rūsio. Pasikeitus mūsų mokyklos profiliui, mano auklėtiniai, būsimieji autokranininkai, buvo likę vieninteliai berniukai, tarp viso pulko mergaičių. Jie labai norėdavo šokių. Kažkas tuose šokiuose iš mokytojų turėdavo budėti. Jie ėmė manęs prašyti. Sudarėme su klase žodinę sutartį, kad žiemą šeštadieniais pabudėsiu, o jie man pavasarį išbetonuos perdengimą. Pavasarį, kai viską paruošiau, pasiskolinau antrą betonmaišę, padėti vadovauti pasikviečiau pusbrolį Juozą. Susirinko visa auklėtinių klasė. Darbas virte virė ir gana greitai mes jį baigėme. Augutė paruošė vaišes, buvau net iš svainio atsivežęs nedidelę bačkutę skanaus, nestipraus alaus. Visi buvo labai patenkinti.

Atėjus vasaros atostogoms, pradėjau mūryti sienas. Čia jau didelis darbas kliuvo Augelijai: padavinėjo skiedinį, plytas. Kažkuriuo momentu mums pavogė betonmaišės variklį, tada jai teko maišyti košę rankomis, kol įsigijome kitą betonmaišę.  Iš lauko mūrijom geltonom apdailos plytom, o iš vidaus – keraminiais didokais blokeliais. Tarpą tarp abiejų iš karto pripildavome maltu polistirolu.

 Tik padarius pirmąjį perdengimą, rūsyje pamūrijau malkinę viryklę, todėl jau galėjome pasigaminti pietus, šiltai pailsėti. Na o vasarą, kai saulė įkaitindavo mūsų mūrus, kartais likdavau tarp jų nakvoti ir tie mūrai mane visą naktį šildydavo. Šalia, kaimyniniame sklype, paverstame bala linksminosi varlės. Jo visas juodžemis buvo nustumtas  į galą. Dažnai pagalvodavau, kad neblogai būtų turėti ir tą plotelį ir pasodinti ten sodą. Bet vos sukrapštydavom pinigų statyboms ir tas mintis vydavau lauk. Kartą man ten nakvojant ir klausantis varlių koncerto, kilo mintis tą balą bandyti išsimainyti į kolektyvinį sodą su ten esančiu namuku. Nors ir kaip gailėjome to sodo ir buvome beveik prisiekę jo niekada neparduoti, mano mintis Augutei iš karto patiko. Ji per mokesčių inspekcija susirado to sklypo savininkus, šiems mūsų pasiūlymas tiko ir mainai įvyko. Daug kas mūsų tada nesuprato. „Šitokį sodą išmainėt į balą“. Tik laikas parodė, kokie mes buvom teisūs. 

Antram perdengimui pasitaupę pirkome gatavas plokštes. Pigesnes ir geresnes susiradau Ukmergėje. Vėl gelbėjo brolis Juozas su transportu ir autokranu, o sumontuoti padėjo Augutės pusseserės vyras. Kaip jau rašiau, stogą montavome ne tuojau virš perdengimo, pamūrijau dar beveik pusantro metro. Nedrįsau pats statyti gegnių. Už kelių metrų nuo mūsų, samdyta brigada statė kaimynui namą. Susišukavome, kad baigę, jie man pastatys gegnes. Kaimynas pabaigtuvėm jiems pastatė bačką ir jie pradingo gerai savaitei. Paėmė sportinis pyktis ir aš be jokio didelio vargo tas gegnes sumontavau. Na o perdengimą virš antro aukšto padariau medinį, kvėpuojantį.

 Buvau sukalęs iš lentų saugius laiptų pakaitalus užlipti virš pirmo aukšto. Gal kokių dviejų metų su trupučiu Vitutė, kai mama su reikalais likdavo mieste, užlipdavo pas mane tais skadais ir čiulbėdavo: „gegnės, gegnės, grebėstai, grebėstai“. Kiek pabuvus vėl leisdavosi žemyn, o po kurio laiko vėl aplankydavo. Aš viena akim stebėdavau, ką ji veikia. Įdomiai Vitutė išmoko skaityti. Kai mano mergaitės važiuodavo į statybą, belaukdamos autobuso, skelbimų stulpe mokėsi pažinti raides, o paskui ir žodžius. Netrukus ji pati ėmė skaityti. Gerai, kad tada motinystės atostogos buvo trys metai.

Taip vyko statybos. Šiferį dengėme jau sukiojantis vienai kitai snaigei. Augutė pririšdavo lapus, aš užsitraukdavau virve kopėčiomis ir prikaldavau.

Namo pastatymas buvo tik pusė darbo. Prasidėjo įrengimo darbai, kurie atėmė ir daug laiko, ir pinigų, ir jėgų. Pusiau įrengę pirmą aukštą, jame ir apsigyvenome. Ir gyvenome daug metų kartu su statybos darbais.

Elektrą su draugo patarimu ir pagalba, išsivedžiojau pats. Kaip tik tuo metu mokyklos bendrabutyje darė kapitalinį remontą, išardė ir išmetė visus vamzdžius. Aš dalį susirinkau ir jų man užteko ne tik namo šildymo sistemai, bet ir vynuogyno stulpams. Senukas suvirintojas ir santechnikas garantavo, kad tų vamzdžių mano amžiui užteks.

  Dar papasakosiu vieną nuotykį įrenginėjant namą. Už pagamintus langus turėjau sumokėti  500 Lt. Tai buvo tuo laiku dideli pinigai. Tada dar turėjau daug pamokų ir tiek uždirbdavau per vieną mėnesį. Susidėjęs tuos pinigus į tašelę „petnešą“, pasiėmęs dar kažkokių statyboms reikalingų daiktų, važiavau su privatininkų autobusiuku mikriuku.  Kai atėjęs į statybvietę apsižiūrėjau, mano petnešos su pinigai nebuvo. Vos infarkto negavau. Vėl grįžau į stotelę ėmiau laukti to autobusiuko. Ir sulaukiau. Geri žmonės radę tašytę, padavė vairuotojui, o šis šypsodamasis grąžino ją man. Galite tik numanyti, kaip jaučiausi aš ir koks gražus ir sąžiningas atrodė pasaulis.

Gaila, bet statybos nuotraukų neturiu – ne tas buvo galvoj. Todėl dedu porą darytų vėliau. Pirma daryta dar prieš renovaciją, antroji jau po. Bet apie tai kitame rašinėlyje.

  

Statybininkas I dalis

 

  Yra toks posakis: jeigu tėvas statė sau namus, tai ir sūnus statys. Mūsų šeimoje patvirtinta taisyklė. Mano seneliui 1928 metais teko keltis iš sodžiaus į vienkiemį ir statyti visus sodybos pastatus: namą, klėtį, tvartą, daržinę, klojimą, pirtį. Tėtis perstatė naujai gyvenamąjį namą, perdengė kitus pastatus. Ta tėčio statyba vos nevirto tragedija. Kai jau namas buvo pastatytas, bet dar  neįrengtas, kažkas paskundė valdžiai. Tada visos statybos ne gyvenvietėje buvo draudžiamos. Naująjį namą teko nuardyti. Prieš tai rastus tvarkingai sunumeravo, todėl po kažkiek laiko, pavyko parduoti. Tėtis rankų nenuleido ir padedant sūnui Juozui - miškininkui, iš naujų rastų dalimis perstatė senąjį namą ant senųjų atnaujintų pamatų. 

Be to, tuo pačiu metu, bendradarbiaujant dviem kaimynams, savomis lėšomis buvo pastatyta kilometrinė elektros linija ir atsivesta elektra, nes gal tik po gero dešimtmečio į vienkiemius ją vedžiojo. Dar įdomus faktas, kad aukštos įtampos liniją Pasvalys Vabalninkas buvo pravesta už kokių dvidešimties metrų nuo mūsų senojo sodelio.

 Ir aš, ir sesuo, ir visi keturi broliai taip pat statėmės namus. Kai svainis mūrijo savo klėtį, manęs, atostogaujančio studentėlio paprašė pabūti už pagalbininką. Gerai įsižiūrėjau visą procesą. Studijų draugas nuo Tauragnų kartą pasikvietė į savo tėviškę. Man pas jį labai patiko lauko virtuvė. Supratęs tokio statinio reikalingumą, nusprendžiau panašų pastatyti  ir pas tėvelius. Mūsų vyriausias brolis Petras dirbo Saločiuose vairuotoju. Dažnai jam tekdavo iš Kupiškio vežti silikatines plytas. Važiuodavo pro tėviškę, aplankydavo namiškius ir palikdavo po truputį plytų.

Tos plytos ir pasitarnavo mano planui. Sulaukęs atostogų, tėčio padedamas  išbetonavau rimtus pamatus. Mūrijau dvigubas sienas, kad žiemą mažiau peršaltų. Į vieną sieną įmūrijau kaminą. Kadangi, perstačius gyvenamąjį namą, nebeliko duonkepės krosnies, tėčio pakviestas meistras pamūrijo tokią krosnį ir viryklę mano virtuvėje. Aš dar lauko pusėje, prie to paties kamino, sumūrijau lauko viryklę karštoms vasaros dienoms. Žiemą tame pastatėlyje tėvai net laikė pašarinius runkelius, retkarčiais pakūrendami.

 Nuotraukoje baltas statinys prie elektros linijos – mano statyta lauko virtuvė. Kai ją stačiau, palikau tarpą tarp jos ir senosios klėties. Vėliau tėtis nupirko iš poeto M.Karčiausko brolio naujesnę. Mums su broliu Kazimieru teko sunumeruoti jos rastus ir išardyti. Net stogo skardą gražiai atlankstėme, o vėliau vėl uždengėme. Rastus sandarino ir sunėrė kaimynas J. Vadlūga – partizanas, politinis kalinys. Tarpe tarp klėties ir lauko virtuvės, tėčio pageidavimu, buvo pastatyta dirbtuvėlė.

 Antroji mano statyba buvo garažas. Iš brolio Juozo, jam nusipirkus Žyguliuką, kažkiek prisidėjus tėveliams, perėmiau seną automobilį „Pobieda“. Joniškėlio technikumo, kur tada dirbau, gyvenvietėje gavau vietą garažui ir ten, šiek tiek draugų padedamas, pastačiau garažą, kurį, net nepabandęs įvažiuoti automobilio, labai pelningai pardaviau. Tai leido Pobiedą pakeisti naudotu Žyguliuku, o Joniškėlį iškeitėme į Panevėžį.

Dirbant Panevėžyje, mokykloje, gavome šešis arus kolektyviniame sode. Vieta labai patiko - tarp miškų, ant mažo upeliuko kranto. Nusipirkęs projektą, ėmiau statyti medinį, karkasinį namuką. Pirmiausia ant pamatų sunėriau viršutinę dalį, po to ją išardžiau ir, pastatęs apatinę, ant jos surinkau jau paruoštą viršutinę. Taip gerokai supaprastinau savo statybą. Buvau prisirinkęs pakankamai naudotų lentų, tai vietoj įstrižų sutvirtinimų iš karto kaliau tas lentas įstrižai. Tik paskui ant to juodraščio dėjau apdailos lenteles. Į sienas pripakavau spalių su kalkėmis. Tarp kambarių pamūrijau šiltą sieną. Kartais net ir žiemą ten permiegodavom.

  Džiaugėmės tuo sodu ir nameliu gal apie dešimt metų, vėliau juos išmainėm į tuščią sklypą prie savo naujosios statybos. Bet apie tai kitame rašinėlyje.