Vėl naminukas

 

  Išvarytas iš Rojaus (Krinčino „miesto“) visa galva pasinėriau į šeimos gyvenimą, į kurį pažiūrėjau naujomis akimis ir suradau daug pliusų. Namuose manęs laukė visokios įdomybės.  

Septyniolikmetis brolis Leonas įsidarbino paštininku ir  naujausius žurnalus ir laikraščius pirmiausia atnešdavo mums paskaityti, o tik paskui nešdavo prenumeratoriams. Iš kaimyno, buvusio Lietuvos savanorio, parsinešdavau prieškarinių knygų. 

Draugo, su kuriuo eidavome į mokyklą, brolis buvo baigęs vidurinę, tai aš parsigabenau senus fizikos, chemijos, astronomijos vadovėlius. Taip viskas man buvo įdomu. Savo kampe „įsivedžiau elektrą“, maitinamą nuo batareikės.

Kitas mano brolis, Juozas, pas kaimo siuvėją mokėsi amato, vėliau pats kurį laiką siuvo. Tekdavo man patalkinti atsiūlėjant. Ir Juozas, ir Leonas dalyvaudavo suaugusiųjų kaimo spektakliuose. Juozą kaimynai muzikantai buvo priėmę į savo kapelą mušti būgną. Jis, kaip tikras siuvėjas, išvažiuodavo ir kitur siūti, ypač į Skamarakus, kur buvo nutekėjusios net dvi mūsų tetos.  

Namuose, kad siuvant jam nebūtų nuobodu, nusipirko lempinį radijo imtuvą. Tiesą pasakius, kaimuose mažai kas juos dar turėjo, nes nesant elektros, reikėjo pirkti brangiai kainuojančias baterijas. Nebelikus žurnalų gausos, radijas man taip pat buvo nemažas tobulėjimo šaltinis. Net savaitinės programos laiką žinojau mintinai. Dar tokia švari buvo galva.

  Broliui Juozui turbūt nebuvo prie širdies tėčio išrinkta profesija, todėl įstojo į technikumą mokytis neakivaizdžiai. Porą kursų mokęsis agronomijos, vėliau perėjo į kitą technikumą – miškininkystės ir jį baigė. Kartu siūdavo, kartu rašydavo kontrolinius. Dar nebaigęs miškų technikumo, įsidarbino girininkijoje ir siuvimą užmiršo. Toliau darė karjerą tik miškininkystėje: girininkas, padalinio viršininkas miškų ūkyje.

Vyriausias brolis Petras 1957 m., man dar besimokant ketvirtoje klasėje, buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo Urale, prie Nižnij Tagilo. Kaip tik ten sovietai numušė Amerikos žvalgybinį lėktuvą. Pasakojo, kad buvo nuvažiavę apžiūrėti tos vietos. Jis per tuos tris tarnybos metus net du kartus gavo atostogų. O tai buvo negirdėtas dalykas.  Petras, grįžęs iš kariuomenės, baigė šoferių kursus ir beveik visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Juo pasekė ir jauniausias brolis Kazimieras. Tik jis vairuotoju tapo dar prieš kariuomenę.

  Kai mokiausi šeštoje klasėje, mus pasiekė geltos (hepatito A) epidemija. Pirmiausia susirgo keturiais metais jaunesni dvynukai pusbroliai, paskui tokio pat amžiaus mažasis brolis Kazimieras. Neilgai trukus ir aš tapau viskam abejingas ir atsidūriau Joniškėlio ligoninėje. Ji Pasvalio rajone tuo metu ir  specializavosi tai ligai.

Nuotraukoje - mudu su Kaziuku. Pro langą mus stebi mama.

 Gydė mus rūgštele (vitamino C tirpalu) ir kas antrą dieną suleisdavo ampulę labai skaudžių vaistų, Kažkokio tamsiai rudo tiršto skysčio. Tą ampulę degtuku pašildydavo ir tik tada leisdavo į sėdmenį. Skaudėdavo žiauriai, šiaip taip pareidavome, nešte nešdami tą koją ir guldavome kelioms valandoms. Vienas kolega yra pasakojęs, kad jam geltą išgydė karaimė senutė, pas kurią samdėsi butą. Jos pagrindinis vaistas buvo morkų sultys.

Šiaip vaikai ligoninėje nesijautė ligoniais. Kai labai dūkdavo, seselė atimdavo pižamines kelnes visiems, nežiūrėdama, kas kaltas. Tekdavo tada laiką leisti lovoje. Kažkas sudaužė termometrą, visiems buvo įdomu  pažaisti su gyvsidabriu. Vienas stipriai geltonas berniukas pareiškė, kad prarijus, jis vėl sugrįžta. Aš buvau skaitęs, kad gyvsidabris nuodingas, norėjau jį sulaikyti, bet jis padarė savo. Ar jam tas atsiliepė, nežinau, nes anksčiau išvažiavau į namus.

 Mane tada ligoninėje aplankė brolis Juozas. Kaziukas ir abu pusbroliukai jau buvo išleisti namo. Į vidų lankytojų neleisdavo. Lauktuves į antrą aukštą užsikeldavome virve. Jis pririšo portfelį ir liepė išsiimti maistą. Kai jį pasiėmiau, pamačiau, kad ten liko didelė krūva paglamžytų pinigų. Aš nusistebėjau, o jis man paaiškino, kad pasiėmė santaupas ir tuo pačiu išvažiavimu pirks motorolerį. 

Tokią transporto priemonę jis pasirinko todėl, kad su motoroleriu patogiau vežti pieno bidoną į pieninę.

Nuotraukoje: Motoroleris Viatka. Tik spalvos buvo kitokios.

Kai grįžau iš ligoninės, buvau atleistas nuo mokyklos ir sunkių darbų iki pat kitų mokslo metų.

Dar šiek tiek apie šeimos narius. Leonas po kiek laiko metė paštininkavimą ir išvažiavo į Šepetos durpyną, o dar vėliau į Svėdasų plytinės statybą. Ten, nesulaukęs nei dvidešimt, vedė. 

  Sesuo Onutė jau buvo ištekėjusi, gyveno sovietinio ūkio skyriaus centre. Tas centras buvo įkurtas,  stambaus ūkininko,  ištremto dar 1940 m., sodyboje. Iš pradžių dirbo parduotuvėje ir pardavėja, ir vedėja - viskas viename. Vėliau sesuo įsidarbino sovietinio ūkio skyriaus buhaltere. Svainis Vaclovas dirbo kalviu. Jo tėtis buvo skyriaus galva - ūkvedys. Kai visai nusigyveno kaimyninis kolūkis, jį pertvarkė į sovietinį ūkį. Mūsų, Žoliškio, skyrių atjungė nuo Naradavos ūkio ir prijungė prie naujojo – Sodelių (jo centras buvo Gulbinėnų dvare). 

 Prireikė to ūkio naujiems skyriams buhalterių. Onutė tada atsikvietė iš Svėdasų brolį Leoną, jį apmokė ir kurį laiką jam padėdavo. Leonas kilo karjeros laiptais ir su laiku tapo to ūkio direktoriaus pavaduotoju. Įstojo į Joniškėlio technikumą ir jį sėkmingai neakivaizdžiai baigė, tapdamas diplomuotu agronomu.

Tai buvo paskutinis laikotarpis, kai aš nuolatinai gyvenau su šeima, vėliau tik savaitgaliais, po to – kartais atostogaudavau, dar vėliau – tik svečiuodavausi. Greitai visi paliko tėvų namus, tai man labai išsiplėtė svečiavimosi geografija.