Vaikas

 

  Mano vaikystė buvo laiminga. Niekada nebuvau vienišas. Tarp daug šeimos narių visada rasdavau su kuo pabendrauti. Dažnai klausydavausi bobutės gyvenimo pasakojimų. Senelį mažai prisimenu, kai jis mirė man dar gal keturių nebuvo, tik žinau, kad mano  mažasis broliukas Kaziukas jau buvo gimęs ir, pamenu, kaip ji buvo įnešę seneliui palaikyti ant rankų.  Dar atminty išlikę, kaip aš labai verkiau, kai broliuką išvežė krikštyti. Galvojau, kad jo nebeparveš.  Mūsų namuose vienam namo gale, dviejuose kambariukuose, gyveno seneliai, o kitame namo gale mes. Tarp mūsų didžiojo kambario ir miegamojo buvo lentų pertvara. Kai senelis mirė, namiškiai ėmė ardyti tą pertvarą, kad padidintų kambarį šarvojimui. Aš dar miegojau ir manęs nežadino. Viena lenta virto ant mano lovos ir  šiek tiek pataikė man į galvą. Gal tai ir atsiliepė, kad aš dabar senatvėje ėmiau rašinėti.

Nuotraukoje aš su Kaziuku

 Namuose buvo pilna reikalų. Klausydavausi ką protingo kalba vyresnieji broliai, padėjęs liežuvį stebėdavau, kaip vikriai mama mezga ar sesuo Ansytė siuvinėja. Stebėdavau kaip bobutė kalba rožančių, kaip jos rankoje juda karoliukai. Tekdavo prižiūrėti jaunesnį  broliuką. Buvau nuolatinis dalyvis kasdieniuose darbuose ir šventėse.  Kartais vyresnieji broliai mane pasiimdavo į pamiškėje buvusią partizano sodybą, kur ganydavo mūsų karves ir avis. Sodybos pastatai buvo stribų  sudeginti,  todėl vieta atrodė kažkokia paslaptinga su savo vaismedžiais, gėlių darželiu, labai ankstyvų lazdynų riešutais. Kadangi ne kiekvieną kartą mane pasiimdavo, tai sumasčiau pats pas juos nueiti. Dar ir dabar ryškiai prisimenu, kaip einu per išdžiuvusį kelio griovį, koks jis tada gilus man atrodė. Tada taip ir nenuėjau, nes manęs pasigedo ir kažkas iš namiškių pusiaukelėje pasivijo.

 Kai sudegintoj sodyboj baigdavosi žolė, ganyti tekdavo šalia esančiame miške. Sovietiniais laikais buvo griežtai ribojamas galimų turėti gyvulių skaičius. Tačiau močiutė buvo laikoma atskira šeima, todėl galėjom laikyti dvi karves. Miškas nuo seno buvo vadinamas Ferma. Su tuo pavadinimu prisimenu vieną linksmą istoriją. Tada dar ganė vyresnieji ir jų draugai. Tų karvių buvo nemažai, todėl pro šalį važiavęs sovietinio ūkio partijos galva piktai paklausė: „Kas čia? Ferma?“  Tarp jų buvęs pusbrolis Jonas, tada jau gimnazistas, nekaltai atsakė: „Ne, čia tik pamiškė, Ferma toliau“  Kai dėl tų gyvulių, tai tėtis dažnai jų laikydavo daugiau, o slėpdavo daržinėje ar klojime po šiaudais įrengtose patalpose. Vienu laiku taip slapčia laikė net arklį, kurį panaudodavo tik nakties metu. Atsimenu, kartą, žiemos naktį, pasikinkę arklį į roges su broliu važiavom už dešimties kilometrų ir pasikrovėm melioratorių paliktų drenažo vamzdelių. Kitą vasara buvo nusausinta mūsų sodyba. Kur dar tą arklį naudodavo nelabai ir žinau. Vaikas naktį miegodavo.  Matydavau, kaip didėja akmenų krūva naujo namo pamatams. Aišku tai jau buvo laikas po Stalino mirties. Kad nebūtų labai tų gyvulių ieškoma, tėtis visada tam reikalui turėdavo naminio alaus. Ką sovchozas pasėdavo aplink sodybą, tą tėtis pasėdavo ir mūsų sklype. Žinojau, kad tėtis su vyresniaisiais nešte padidindavo mūsų derlių. Ir tai nebuvo laikoma vagyste, nes prieš tai sovietų valdžia smarkiai apsivogė atimdama žemę ir kitas turėtas gerybes. Be to dešimties žmonių (su seneliais) šeimai reikėjo kažkaip išgyventi.

 Žiemą vykdavo kūlimas. Javus dalimis suklodavo klojimo asloje, pakinkydavo arklį į specialų volą su primontuotais mediniais kumščiais ir važinėdavo ratu. Tie kumščiai ir iškuldavo. Su ilgais rugių šiaudais elgdavosi kitaip - buvo stengiamasi jų nesulaužyti, kad tiktų stogų dengimui. 

Nuotraukoje:  mūsų klojimas. Prieš jį, jauname sodelyje, auga rugiai.

Šiaudus, surištus į taip vadinamus pėdus, nukuldavo rankomis, daužydami viršūnes į didžiules šukas, pritvirtintas kaladėje. Nukultus šiaudus surišdavo į vos apkabinamus kūlius, į vidų įdėdavo gailių, kad juose nesiveistų pelės ir šiaudų nesukapotų. Stogų buvo daug, tai tekdavo vos ne kas metai kurį nors remontuoti. Bet toks stogas turėjo ir vieną didelį pliusą. Po juo buvo žiemą šilčiau, o vasarą daug vėsiau. Rudenį ilgiau laikydavosi ant aukšto sudėti obuoliai, o vasarą, po tokiu stogu  sukabinti lašiniai, ilgiau išlaikydavo gerą skonį. Tėtis ilgus metus sovūkyje dirbo arklininku. Vėliau vyriausias brolis Petras, nepanorėjęs eiti mokytis pas kaimo siuvėją, (pas jį ištvėrė tik vieną dieną) ėmė dirbti lauko darbininku. Sesuo, nors ir išsimokinusi siuvėja, kelis metus dirbo kaimo parduotuvės vedėja, vėliau sovietinio ūkio skyriaus buhaltere.

  Be Kalėdų ir Velykų, ypač laukdavome Joninių ir Petrinių. Per Jonines ant karties vyresnieji broliai keldavo degančią stebulę, o jei senos stebulės, įmirkusios degutu, neatsirasdavo, keldavo seną kiaurą kibirą, pridėtą suplyšusių kaliošų ar dar ko degamo. Na, o Petrinės  buvo visuotinė parapijos šventė, kai suvažiuodavo giminės ir svarbiausia - visi pusbroliai ir pusseserės. Šeimos susitikdavo Krinčino bažnyčios šventoriuje, o po atlaidų visi važiuodavo pas mus aplankyti babutės. Balius būdavo su nakvyne. Ant grindų paklodavo šiaudų, užklodavo paklodėmis ir antklodėmis.  Kambary miegodavo moterys su mažesniais vaikais. Vyrai daugiau daržinėje ant šieno ar klojime ant šiaudų. Dar pora lovų vasarą būdavo klėtyje.

Nuotraukoje: Petrinių svečiai mūsų kieme. Už klupinčio kaimo štukoriaus stovi baliaus kaltininkas, vyriausias brolis Petras.

 Kai paaugau, man teko perimti ganymo pareigas. Ganiau daugiausia miške,  per jį dar Smetonos laikais buvo iškastas valstybinis griovys. Pavasarį jis būdavo pilnas purienų. Kaip tik tame griovyje, slėpdamiesi nuo juos apsupusios nkvd kariuomenės, žuvo daug partizanų. Juos suvarstė išilgai griovio pastatytas kulkosvaidis. Kažkur tame miške buvo ir rusų kareivio, išprievartavusio ir nužudžiusio mergaitę, kapas. Taip su juo atsiskaitė jos brolis.

 Didžiulėje miško laukymėje gyveno dėdės ir tetos (mamos brolio ir tėčio sesers) šeimyna, su kurios vaikais dažnai bendraudavome. Pasibaigus mokslo metams aš tame miške ir ganydavau. Mėgau skaityti knygas (ypač Žiulį Verną), tai tas ganymas per daug nepabosdavo.  Aš ten pririnkęs žemuogių ir suvėręs ant smilgų atiduodavau mamai, kai ateidavo melžti. Man paaugus, tos pareigos atiteko jauniausiam broliui, kuris tą darbą greitai užbaigė. Jis knygų neskaitė, todėl patraukdavo pas draugus. Po kelių karvių dingimų ir suradimų, tėtis ganymo miške atsisakė ir ėmė jas rišti ganykloje.

Nuotraukoje: Petrinės pas Balčiūnus

Pasibaigus Petrinių šventėms ir išsiskirsčius svečiams, tėtis su vyresniaisiais imdavo dalgius ir  eidavo į tą pačią Fermą šienauti. Kas pirmas pradėdavo šienauti susirastą aikštelę, tam ji ir atitekdavo. Kaimynai ieškodavo kitų vietų. Taip prasidėdavo šienavimo maratonas, kuris įtraukdavo visą šeimyną ir tęsdavosi vos ne iki rudens. Paaugliukams tekdavo skirstyti (daužyti) pradalgius, padėti grėbti, kartais minti vežimą. Dėl nepakankamo minėjo svorio, tai nutikdavo rečiau. Kitas nemalonus darbas karštyje būdavo sovietinio ūkio runkelių ravėjimas, tų ilgų vagų, kad net nebesimato jų pabaigos.

  Praradęs piemens tarnybą, vieną vasarą gavau kitą, daug įdomesnį darbą. Antros eilės pusbrolis, ta pačia pavarde ir artimiausias kaimynas, mane, jau paaugliuką, priėmė savo, kaip bitininko, padėjėju. Naradavos sovietinio ūkio bitynas buvo didžiulis, išskirstytas net į tris vietas, gana toli viena nuo kitos.  Bitininkas  mane paimdavo iš namų ir motociklu važiuodavome pas bites. Iš pradžių bitės geldavo, bet paskui išmokau gražiai elgtis ir jos tik retkarčiais man save primindavo. Vasara  buvo labai bloga, šalta, lietinga. Medaus net neteko imti, bent jau man dalyvaujant, tik maitinome ir maitinome sirupu. Ir taip visą vasarą. Tokiu būdu buvau paskiepytas nuo bitininkavimo. Įgijau tam imunitetą visam gyvenimui. Tiesa pasakius. aš ir medaus beveik nevalgau, laikau jį tolygiu cukrui. Taip pamažu iš vaiko perėjau į kitą kategoriją – paauglius.

 

 

Sąjūdininkas

  Gorbačiovo perestroika ir glasnost‘ išjudino užsistovėjusius vandenys. Realistai steigė  kooperatyvus ir suko savo biznelį, idealistai užsigeidė laisvės. Tas kažko naujo laukimas tiesiog tvyrojo ore. Prisimenu, buvau pasiųstas į kursus ekonomikos temą (be specialybės dalykų, man tada teko autokranininkams vesti ir tokias pamokas).  Kursai buvo Vilniuje, lektoriai buvo iš Aukštosios partinės mokyklos, net ir apgyvendino tos mokyklos liuksusiniame bendrabutyje. Nustebino lektorių paskaitos. Dažnai klausydavausi užsienio radijo balsų, bet tiek kritikos esamai tvarkai, nebuvau girdėjęs.

  Estai taliniečiai, visą laiką matydami Suomijos televiziją vos ne gimtąja kalba, buvo gerai susipažinę su vakarietišku gyvenimu, kovos metodais, buvo visa galva aukščiau už kitas dvi seses. Jie pirmieji ir sumąstė Liaudies frontą. Netrukus ir Lietuvoje toks susikūrė ir pasivadino Sąjūdžiu. Klausydavausi užsienio ir sekiau tuos įvykius. 1988 m. vasarą žmona Augelija dalyvavo istorikų kursuose Vilniuje. Grįždama parvežė daug Sąjūdžio spaudos. Liepos pabaigoje, susikūrus Panevėžyje Sąjūdžiui, pradėjau lankytis jo susirinkimuose. Prasidėjus mokslo metams ėmiau kalbinti kolegas steigti grupę profesinėje mokykloje, o įsisteigus teko jai ir vadovauti.

  Buvau šioks tos kolekcionierius ir mokiniai, mano prašymu, buvo prinešę nemažai prieškarinių spaudinių, lietuviškų pinigų, dar ir kiti kolegos sunešė ką turėjo išsaugoję. Išprašėme direktoriaus patalpas ir surengėme gražią parodą. Net iš miesto ėjo pasižiūrėti. Tik gaila, kad direktorius kažko išsigando ir mūsų parodą uždarė, atsieit patalpos reikalingos kitkam.  Valdžia, nors ir silpstanti, vis dar buvo komunistų rankose. Kai kurios prisiekusios mokyklos komunistės net skundėsi, kad M.Gorbačiovas su savo perestroika jas išdavė. Iki pat Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, jėgos persvara buvo jų pusėje. Kai buvo keliami delegatai į sovietų suvažiavimą, Panevėžyje Sąjūdis kėlė V. Landsbergį ir V. Tomkų. Kai juos iškėlėme mokyklos susirinkime, partiniai  prieš Landsbergį pasiūlė J.Marcinkevičių. Mes pralaimėjom. Prieš Tomkų nekėlė, matyt žinodami kad tai jų žmogus, kaip vėliau ir paaiškėjo. Man teko skambint gerb. poetui ir pranešti. Poetas savo maloniu, taip pažįstamu balsu atsiprašė, kad negalės mums atstovauti, nes balotiruojasi kitur.

  Man teko didelė garbė būti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu nuo Panevėžio. Kai grįžau iš jo, atmosfera jau buvo pasikeitusi į palankesnę pusę. Matėsi, kad, per tas dvi dienas, ko gero, visi žiūrėjo TV transliacijas, pakeitusias Lietuvą. Nebebuvo atviro puolimo, tik jautėsi kažkokios povandeninės srovės, gudravimai. Mes taip pat neplanavome daryti revoliucijų. Direktorius buvo gana demokratiškas, daugumos mėgiamas. Apsiribojome žmonių švietimu, leidome laikraštėlį, mūsų iniciatyva susikūrė folkloro ansamblis Versmė, kuris, pakeitęs kelis vadovus ir priklausymą, Panevėžyje tebegyvuoja iki šiol. Vienas iš mūsų suorganizuotų renginių buvo mokytojų ekskursija į Panevėžio katedrą. Karštomis sausio dienomis, kai, pagal Sąjūdžio grafiką, panevėžiečiai važiavo ginti Seimo, nesunkiai pavyko pririnkti pilną mokyklos autobusą. Tik tą, berods, penktadienio vakarą buvo daugiau smagu, negu baisu. Mudu su Augute buvome prie seimo ir sausio 13–sios naktį, bet apie tai kitame rašinėlyje.

 

Šulinio gręžėjas

 

  Tėviškėje buvo du šuliniai: vienas, gerasis, kiemo vidury, kitas gyvulinis, dauboje, senojo sodelio kampe, ne per toliausiai nuo pirties. Gerasis buvo sudėtas iš didžiulių akmenų ir tik virš žemės buvo užridintas betoninis rentinis. Šio šulinio vandens skonis buvo giriamas visame kaime. Bet jo vandens sausą žiemą, kai gyvuliai būdavo tvarte, neužtekdavo. Jau sovietinių laikų pradžioje tėčiui buvo pavykę iš kažkokio tiltų statybos vykdytojo už lašinius nupirkti keletą  betoninių pralaidos žiedų, kurie buvo panaudoti iškasant kitą šulinį. Bet ir šis ištuštėdavo. Tuomet tėtis kinkydavo arklį, pasikraudavo porą didelių medinių kubilų, važiuodavo vandens atsivežti iš gilių buvusio dvarelio šulinių. Atvežęs vandenį supildavo į tą atsarginį (gyvulinį) šulinį ir vėl važiuodavo sekančios porcijos. 

Nuotraukoje, prie senojo sodelio matosi mūsų pirtis, o nuo jos į karę - antrojo šulinio svirtis

Kartą, kai jau dirbau Joniškėlio technikume dėstytoju, Pasvaly pamačiau žemės tyrinėtojus su automobiliniu grąžtu. Pasvalys yra karstinių reiškinių zonoje, todėl statant didesnius pastatus, prieš tai padaromi gręžiniai. Pakalbinau tuos vyrus, ar jie man nepragręžtų šulinio. Mano nuostabai jie iš karto sutiko, baigė darbą, susidėjo daiktus ir paskui mane pajudėjo į mano tėviškę. Tėčiui tas dalykas iš karto patiko, kiek ilgiau teko įkalbinėti mamą. Suderėjom kainą, už kiekvieną metrą dešimt rublių. Tame antrajame šulinyje išgręžė aštuonioliką metrų. Kodėl toliau nebegręžėm dabar jau nepamenu: ar tai tiek vamzdžių tebuvo pasiėmę, ar atsirėmė į kietą uolą. Šiaip taip perkabėjau, kad tų metalinių vamzdžių neištrauktų, o paliktų žemėje. Baigus darbus, tėtis įleido alaus, mama uždėjo naminių dešrų. Mano kasėjai buvo vilniečiai vienas rusas, o kitas lenkas. Lietuviškai kalbėjo, bet pritrukdavo žodžių. Po kelių stiklinių alaus ėmė pasakoti įdomias istorijas. Dar ir dabar prisimenu kai kuriuos jų pasakymus: „Mano žmona rusiška“, „Arklį vedžiojau už veido“. Šaunūs buvo vyrai.

  Kai pradėjome gręžti, šulinyje buvo nemažai vandens. Kitą rytą nuėjom pažiūrėti, o siaube, tas vanduo buvo subėgęs į gilesnius sluoksnius iki pat metalinio vamzdžio galo.  Neatsimenu, ką tada sakė tėtis su mama. Jau artimiausią savaitgalį atsivežiau komandą draugų – dar tris jaunus dėstytojus ir ėmėm gilinti šulinį, kad nors kiek vandens būtų. Dabar nebepasakysiu, kiek mes ten iškasėm to labai kieto molio ar metrą, ar kiek daugiau, bet ėmė rinktis vanduo ir pamažu pakilo gerokai virš to vamzdžio, gal net į buvusi lygį. Kas ten iš tikrųjų atsitiko, taip ir nesupratau, bet kažką mes bekaldami dugno molį, išjudinom ir vanduo prasiveržė.  Ir nuo to karto jis nebemažėjo, kiek jo bepumpuodavom. Tėtis per sausras laistydavo net bulves. Kartą karštą vasaros dieną, mano septyniasdešimtmečiai tėveliai taip susilaistė vandeniu ir taip abu krykštavo, kad gražu buvo žiūrėti. Netrukus su broliais iškasėm tranšėją iki tvarto ir paklojom polietileninį vamzdį. Dabar žiemą labai palengvėjo gyvulių girdymas. Kai tėveliai paseno ir persikėlė gyventi pas dukterį, namus nupirko ūkininkas su nemaža gyvulių fermą. Teko girdėti atsiliepimus, kad ir jis vandens nėra pritrukęs.

Sąjūdžio delegatas

 

Žiupsnelis prisiminimų iš Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo

Kiek nustebau, kai mane išrinko delegatu į Steigiamąjį suvažiavimą. Matyt tam pasitarnavo keli mano pasisakymai Sąjūdžio susirinkimuose. Suvažiavimo išvakarėse, miesto Sąjūdžio nutarimu, buvo iškeliama trispalvė virš Panevėžio teatro. Tą pačią dieną, suvažiavimo delegatai buvom pakviesti į mišias Panevėžio katedroje. Delegatus susodino presbiterijoje, kairiau didžiojo altoriaus. Po mišių  autobusu išvykome į Vilnių. Be mūsų, delegatų, kartu važiavo jauni dainininkai ansambliečiai, kurie vis užvesdavo anos, laisvos Lietuvos dainas. Nors į Vilnių atvykome gana vėlai, sostinė mus pasitiko nuostabiai šventiškai, dideliu savanoriu entuziazmu tiek apgyvendinant, tiek ir maitinant.

Suvažiavimas prasidėjo kitą rytą. Tūkstantį delegatų susodino į parterį. Salė, talpinanti gal šešis tūkstančius buvo pilnutėlė žmonių. Kas juos sukvietė, atrinko – nežinau. Tai kiek priminė 1940 m. liaudies seimą, tik šį kartą delegatai ir kviestiniai nebuvo išmaišyti. Sumanymas buvo suktas, nes per televizorių atrodė, kad visiems ploja vienodai. Ypač, kai išvakarėse išrinktas komunistų pirmasis sekretorius Sąjūdžio suvažiavime paskelbė, kad grąžinama katedra. Daugelis deputatų suprato, kad tai buvusiųjų išlikimo manevras ir plojo saikingai, tačiau ypač džiūgavo kviestiniai.

Pasibaigus pirmos dienos posėdžiams, visi ėjome į mitingą prie grąžintos katedros. Keli žingsniai prieš mus visą kelią ėjo tikėtinas Sąjūdžio lyderis V.Petkevičius su naujuoju partijos sekretoriumi M.Brazausku. Atrodė kaip du seni bičiuliai.

Kaip ten bebuvę, suktybės ir manevrai mažai padėjo, nes kitą dieną į Sąjūdžio seimą išrinkome žmones, kurie išvengė žabangų, išsirinko tinkamus vadus, atvedusius Lietuvą į nepriklausomybę.

TV ekrano nuotraukoje  Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatai nuo Panevėžio. Aš antras iš kairės po trijų pirmų