Šulinio gręžėjas

 

  Tėviškėje buvo du šuliniai: vienas, gerasis, kiemo vidury, kitas gyvulinis, dauboje, senojo sodelio kampe, ne per toliausiai nuo pirties. Gerasis buvo sudėtas iš didžiulių akmenų ir tik virš žemės buvo užridintas betoninis rentinis. Šio šulinio vandens skonis buvo giriamas visame kaime. Bet jo vandens sausą žiemą, kai gyvuliai būdavo tvarte, neužtekdavo. Jau sovietinių laikų pradžioje tėčiui buvo pavykę iš kažkokio tiltų statybos vykdytojo už lašinius nupirkti keletą  betoninių pralaidos žiedų, kurie buvo panaudoti iškasant kitą šulinį. Bet ir šis ištuštėdavo. Tuomet tėtis kinkydavo arklį, pasikraudavo porą didelių medinių kubilų, važiuodavo vandens atsivežti iš gilių buvusio dvarelio šulinių. Atvežęs vandenį supildavo į tą atsarginį (gyvulinį) šulinį ir vėl važiuodavo sekančios porcijos. 

Nuotraukoje, prie senojo sodelio matosi mūsų pirtis, o nuo jos į karę - antrojo šulinio svirtis

Kartą, kai jau dirbau Joniškėlio technikume dėstytoju, Pasvaly pamačiau žemės tyrinėtojus su automobiliniu grąžtu. Pasvalys yra karstinių reiškinių zonoje, todėl statant didesnius pastatus, prieš tai padaromi gręžiniai. Pakalbinau tuos vyrus, ar jie man nepragręžtų šulinio. Mano nuostabai jie iš karto sutiko, baigė darbą, susidėjo daiktus ir paskui mane pajudėjo į mano tėviškę. Tėčiui tas dalykas iš karto patiko, kiek ilgiau teko įkalbinėti mamą. Suderėjom kainą, už kiekvieną metrą dešimt rublių. Tame antrajame šulinyje išgręžė aštuonioliką metrų. Kodėl toliau nebegręžėm dabar jau nepamenu: ar tai tiek vamzdžių tebuvo pasiėmę, ar atsirėmė į kietą uolą. Šiaip taip perkabėjau, kad tų metalinių vamzdžių neištrauktų, o paliktų žemėje. Baigus darbus, tėtis įleido alaus, mama uždėjo naminių dešrų. Mano kasėjai buvo vilniečiai vienas rusas, o kitas lenkas. Lietuviškai kalbėjo, bet pritrukdavo žodžių. Po kelių stiklinių alaus ėmė pasakoti įdomias istorijas. Dar ir dabar prisimenu kai kuriuos jų pasakymus: „Mano žmona rusiška“, „Arklį vedžiojau už veido“. Šaunūs buvo vyrai.

  Kai pradėjome gręžti, šulinyje buvo nemažai vandens. Kitą rytą nuėjom pažiūrėti, o siaube, tas vanduo buvo subėgęs į gilesnius sluoksnius iki pat metalinio vamzdžio galo.  Neatsimenu, ką tada sakė tėtis su mama. Jau artimiausią savaitgalį atsivežiau komandą draugų – dar tris jaunus dėstytojus ir ėmėm gilinti šulinį, kad nors kiek vandens būtų. Dabar nebepasakysiu, kiek mes ten iškasėm to labai kieto molio ar metrą, ar kiek daugiau, bet ėmė rinktis vanduo ir pamažu pakilo gerokai virš to vamzdžio, gal net į buvusi lygį. Kas ten iš tikrųjų atsitiko, taip ir nesupratau, bet kažką mes bekaldami dugno molį, išjudinom ir vanduo prasiveržė.  Ir nuo to karto jis nebemažėjo, kiek jo bepumpuodavom. Tėtis per sausras laistydavo net bulves. Kartą karštą vasaros dieną, mano septyniasdešimtmečiai tėveliai taip susilaistė vandeniu ir taip abu krykštavo, kad gražu buvo žiūrėti. Netrukus su broliais iškasėm tranšėją iki tvarto ir paklojom polietileninį vamzdį. Dabar žiemą labai palengvėjo gyvulių girdymas. Kai tėveliai paseno ir persikėlė gyventi pas dukterį, namus nupirko ūkininkas su nemaža gyvulių fermą. Teko girdėti atsiliepimus, kad ir jis vandens nėra pritrukęs.