Studentas

 

Paskutinėje klasėje rimtai ėmiau svarstyti, kur mokytis baigus vidurinę. Kad nesimokyti toliau, tokios minties nebuvo. Vyresnėse klasėse mus bandė išmokyti šiokios tokios profesijos. Vieną dieną į savaitę mergaites mokė gyvulininkystės, o mus berniukus – laukininkystės, gal, sakyčiau, daugiau mechanizacijos. Variklių ir traktorių sandarą mums aiškino jaunas technikumo dėstytojas, ką tik baigęs Žemės ūkio akademiją. Man jo pamokos patiko, todėl pasvajodavau tapti inžinieriumi mechaniku. Bet nugalėjo tuometinis hobis – radijo konstravimas. Todėl stojau į Kauno politechnikos institutą, į radioelektroniką. Penki stojamieji egzaminai truko ilgai. Apgyvendino instituto bendrabutyje, kitoje zoologijos sodo pusėje. Į jį, pro studentų praardytą tvorą, eidavau ruoštis egzaminams. Ten nuošalioje vietoje niekas netrukdydavo. Penkiabalėje sistemoje lietuvių kalbą ir fiziką išlaikiau ketvertais, chemiją penketu, o du matematikos egzaminus (raštu ir žodžiu) deja tik trejetais. Dėl jų į radiotechniką nepatekau.  Siūlė į elektrotechniką, tik ten manęs netraukė. Man atrodė, kad apie elektrą aš viską jau žinau.

LŽŪA centriniai rūmai. Kairėje sporto salė,
dešinėje aktų salė. Kur dideli langai -
didžiosios auditorijos.

 Su draugu nuvažiavom į Žemės ūkio akademiją. Labai patiko tas akademinis miestelis. Jis ką tik buvo pastatytas Kauno miesto pašonėje, ant aukšto Nemuno skardžio. Sužavėjo gražūs nauji pastatai, nuostabi aplinka. Nuėjom į valgyklą, o ten studenčiokai prisigrybavę baravykų ir kalbina virėjas, kad jiems išvirtų. Na man, kaimo vaikui, miestas per tą mėnesį jau buvo atsibodęs, o čia tokios erdvės, mišku apaugę skardžiai  taip patiko, kad kitą dieną atsiėmiau dokumentus iš KPI ir nuvežiau į žemkę. Ten dar tik laikė stojamuosius, bet pamatę mano pažymius, užtikrino, kad aš jau priimtas. Taip įstojau į Mechanizacijos fakultetą ir niekada nesigailėjau.

 

Dešinėje - mūsų Mechanizacijos fakultetas.

Tapęs inžinieriumi mechaniku daug kur galėjau įsidarbinti, bet pasirinkau pedagoginę kryptį. Pasikeitus mokyklos profiliui ir sumažėjus pamokų, mano diplomas leido dirbti papildomai atsakingu už mokyklos elektros ūkį, nes be mechanikos mes buvom praėję ir elektros kursą.

 

Akademijos bendrabučiai. Mūsiškis pirmas iš
kairės, tiesiai priešais Mechanizacijos fakultetą.

Šaunūs buvo studentiški metai. Įstojau į dramos studiją, vaidinau spektakliuose, vesdavau koncertus. Su studentišku teatru ir fakulteto saviveiklininkais išvažinėjau visą Lietuvą. Kaip saviveiklininkas veltui aplankiau Piterį,  Kijevą, Odesą ir Užkarpatę. Praktikos metu pabuvojau Maskvoje, Voroneže, Lipecke ir Kijeve. O už pakvailiojimus pavyko išvažiuoti visam mėnesiui į Vengrija. Apie tai esu parašęs kelis prisiminimus.

 

Štai ką apie Akademiją rašo

http://pilnas3.kaunas.lt/menesio-tema-studmiesciai/

1964 m. nuotraukos paimtos iš ten pat.

 

Per Antrąjį pasaulinį karą Dotnuvos apylinkes ištiko nelaimė: buvo sunaikinta didžioji dalis buvusios Lietuvos žemės ūkio akademijos komplekso, čia įkurto dėl savo centrinės lokacijos Lietuvos atžvilgiu. Ir vis dėlto vieno regiono neganda tapo proga Kaunui išlaikyti dalį akademinio potencialo: sovietinei valdžiai ardant buvusį Vytauto Didžiojo universitetą ir fakultetus keliant į Vilnių, Kauno prieigose išdygo naujasis būsimųjų žemės ūkio specialistų miestelis. Kompleksui kauniečiai architektai suteikė tarpukario modernizmui būdingų formų. Kaip prisimena Centrinių rūmų autorius architektas Liucijus Dringelis, projektuojant nebuvo apsieita be nesusišnekėjimų – per statybas dingo numatyta cokolinė pastato dalis, kiek iškreipiant statinio kompoziciją. Miestelis tapo savotišku iš socialistinio realizmo sėkmingai besivadavusios lietuviškos architektūros simboliu.

 

 

 

Ruonis

 

  Į Vabalninką vis užklysdavo įdomių žmonių. Jie čia ilgai neužsibūdavo, greitai ir vėl dingdavo. Vienas tokių buvo anglų kalbos mokytojas ir patyręs režisierius. Pagal viską jam labiau rūpėjo statomas spektaklis, kurį mums teko vaidinti vienuoliktoje,  paskutinėje klasėje. Kitas atklydėlis  buvo miestelio chirurgas. Nebeatsimenu, kas ką surado, bet jis subūrė pulkelį jaunuolių maudytis žiemą.

Ten dalyvavo trys vienuoliktokai mano artimiausi draugai, aš iš dešimtos klasės ir laikinas fizinio lavinimo mokytojas, praktikantas iš, berods, kūno kultūros instituto. Labai šaunus berniokas. Chirurgas nusivedęs į polikliniką, patikrino mums sveikatą ir pradėjome rytais, prieš pamokas ir, atrodo, dar prieš pusryčius maudytis miestelio baseine. Vabalninkas nei ežero, nei didesnės upės neturėjo, bet turėjo prie Vabalos upelės iškastą didelį atvirą baseiną su pratekančiu vandeniu. Ties ta vieta, kur įteka upelio vanduo, buvo properša. Ja mes ir pasinaudodavome.

Maudydavomės kokią minutę, po to rankšluosčiu sausai nusišluostydavome ir apsirengdavome. Svarbiausia buvo nuo pat rudens nepraleisti nei vieno ryto. Nusimaudžius, jausmas būdavo nuostabus. Ir jokių ligų, net slogos. Tik noriu pastebėti, kad maudytis vėlų rudenį, kai didelis šaltas vėjas yra daug sunkiau, negu ramų žiemos rytą, kai spusteli šaltukas. Taip prasimaudėme iki pat naujų metų.

Per žiemos atostogas tėviškėje apsitrindavau sniegu. Sugrįžę po atostogų sužinojome, kad mūsų daktaras išvykęs į komandiruotę. Kaip ten iš tikrųjų buvo nežinau, bet jis daugiau į Vabalninką nebegrįžo. Praktikanto taip pat nebebuvo. Bandėme dar vieni kiek maudytis, tik greitai mūsų pasiryžimas išblėso. Antroji nuotrauka tai vaizdžiai parodo:  maudausi nebe ryte, o dieną, Alfonsas batus nusiavęs, bet abejoja, o Virgis (dešinėje) net nesiruošia.

O to chirurgo net pavardės neatsimenu, o labai norėčiau sužinoti jo tolimesnį likimą. Tuo labiau, kad per visą jo krūtinę buvo ištatuiruotas Lietuvos herbas su Vyčiu. Kai po gerų penkiasdešimt metų susitikome keli klasiokai pas auklėtoją ir papasakojau apie tą chirurgą ir jo Vytį, jie manimi nepatikėjo. Neįsivaizdavo, kaip sovietiniais laikais jo paprasčiausiai neuždarė. Manau, kad tatuiruotė buvo daryta dar iki sovietų arba pogrindyje, nes maudynių metu jis jau buvo gal virš penkiasdešimties.

Internautas

 

Internatas: 1. mokyklos bendrabutis toli gyvenantiems mokiniams; 2. uždara mokykla, kurioje vaikai mokosi ir gyvena, visiškai ar iš dalies išlaikomi valstybės.

Man teko išbandyti pirmąją šio žodžio reikšmę.   Dar aštuntos klasės pradžioje susipažinau su Virgiu. Jis mokėsi klase aukščiau ir gyveno pas kitą davatkėlę toje pat gatvelėje. Su juo dažnokai susitikdavome, pasikalbėdavome, o baigiantis mokslo metams nutarėme abu prašytis į internatą. Apsigyvenome keturiese, su dar dviem Virgio klasiokais: Antanu ir Alfonsu. Mums skyrė kambarį mansardoje, virš mano klasės. Valgyti eidavome į netoliese buvusį pagrindinį internato pastatą. Rytais ateidavo pečkurys ir pakurdavo  kambariuose ir klasėse koklines krosnis. Tualetas buvo lauke – tas pats mokyklai ir internatui.

Antanas retai nakvodavo bendrabutyje. Dažniausiai su vyresniu broliu, kuris mokėsi technikume mechaniku, motociklu važiuodavo namo. Jų šeima neseniai buvo grįžusi iš tremties Sibire. Antanas gerai grojo gitara ir dainuodavo linksmas rusiškas riebokas dažnutes (čiastuškas). Jo motinos pirmasis vyras buvo rašytojo Balio Sruogos brolis. Jam mirus, ji liko ten gyventi, o vėliau ištekėjo už Antano tėčio. Ne kartą teko buvoti rašytojo gimtinėje Baibokuose.

Bandžiau ir aš groti, net tokią mažesnę gitarą nusipirkau. Tik matyt, ta kritusi lenta, apie kurią rašiau anksčiau, buvo atjungusi mano muzikinę klausą. Viena styga pagal natas patikusias melodijas pagrodavau, bet su akordais visai nesisekė.

Kambariokas Alfonsas taip pat buvo išskirtinė asmenybė – apsigimęs filosofas ir svajotojas. Jis užkrėsdavo tuo ir mus. Dažnai kalbėdavome apie būties dalykus, aptardavome pasaulio įvykius. Jis, matyt, nuo vaikystės svajojo tapti jūrininku, pamatyti pasaulio. Sugundė ir mus. Sugalvojome pasigaminti plaustą ir juo plaukti pavasarį patvinusia Tatulos upele. Pusiaukelėje tarp Vabalninko ir Baibokų, kur kelias atsišakoja į Krinčiną, per Tatulą stovėjo tiltas, o prieš jį, upelio vagoje, buvo įkąsti keturi, tarpusavyje surišti rastai, kad ledonešio metu nebūtų pakenkta tiltui. Mes nutarėme, kad jie čia nereikalingi, o mums kaip tik. Palaukėme, kol vanduo nuslūgo, susiradome dvitraukį pjūklą, bet jėgos buvo nelygios. Tie stulpai liko stovėti. Tik neilgai, nes mes kažkiek vis tik įpjovėme ir kitą pavasarį ledai juos nunešė be mūsų žinios. Nežiūrint to, Alfonsas svajonės neatsisakė, po vidurinės baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir kurį laiką plaukiojo. Kai vienuoliktoje klasėje lietuvių k. mokytoja uždavė visiems parašyti po eilėraštį, aš parašiau apie Alfonsą. Eilėraštis naivus su tuometinėmis klišėmis, bet vis tik eilėraštis (šypsenėlė).

 

 Kartą mačiau tavo jūrą

 Ir žavėjaus žuvėdra balta.

 Ragavau aš jos vandenį sūrų,

 Ji banga glamonėjo šalta.

 

 Man tik kartą, o tau visą laiką

 Žuvėdra mojuoja sparnais,

Jūra sūnum tave laiko,

Tu žvelgi horizontan, šypsais.

 

 Mes svajojome tapt kapitonais,

Aplankyt tolimiausius kraštus

Ir štai pasitikti svajonės

Išėjai tu, drauguži brangus.

 

Su jūra tu jau nesiskirsi,

Mane - kiti vieškeliai ves,

Bet žinau, kad  draugų neapvilsi,

Kaip ir mes neapvilsim tavęs.

 

Taigi, per pamokas prisibendravęs su savo klasiokais, po pamokų draugaudavau su vyresniu kursu. Retkarčiais užsukdavo ir jų klasiokas Edma. Jo tėvas buvo miestelio radijo meistras. Edma taip pat tuo domėjosi, atsinešdavo paties sukonstruotą kišeninį radijo imtuvėlį, labai retą tuo metu daiktą. Edmundas man buvo didelis autoritetas, nes  aš nuo vaikystės domėjausi fizika, o ypač elektra ir radiju. Bet detalėms reikėjo pinigų. Tėvai duodavo pinigų užsimokėti už maitinimąsi internato valgykloje. Kartais aš to maitinimosi atsisakydavau, valgydavau iš namų atsivežtas dešras ir lašinius, tuo labiau, kad skanios saldytos arbatos šeimininkė duodavo veltui. Už  tuos sutaupytus pinigus važiavau į Panevėžį ir pirkau kai kurias detales būsimam radijo imtuvui. Kartą pasitaikė proga gauti nemokamu detalių.  Mokyklos dirbtuvės buvo atokiau nuo mokyklos. Ten mus mokė ką nors gaminti iš medžio. Kartą, pertraukos metu užlipau pasidairyti į antrą aukštą. Vieno kambarėlio durys buvo praviros ir aš ten užėjau. Tame kambarėlyje gulėjo kelios dėžės. Kai vieną atidariau ir pamačiau telefono ragelį supratau kad tai filmuose matyti karo laikų lauko telefonai. Jų ardyti ėjau ne iš karto. Pasiruošiau žibintuvėlį su mažu šviesos spinduliuku ir, kai sekantį kartą dirbome dirbtuvėje atkabinau vieno koridoriaus lango kabliukus, o naktį, pasiėmęs įrankių nuėjau ardyti. Be ragelių, radijo detalių, kiekvienoje dėžėje buvo ir po delno didumo prisukamą juodą laikrodį. Dabar jau neatsimenu, kiek aš ten parsinešiau ir kiek aš ten naktų ėjau. Tik niekas tų dėžių nepasigedo, niekam jos nebuvo reikalingos, nes net ir to kambariuko durų nerakindavo. Nei vieno iš savo draugų į tą reikalą nevėliau – reidus darydavau savaitgalį, kai jie išvažinėdavo į namus, todėl niekas nieko net nežinojo.  Na o man tos detalės padarė meškos paslaugą - mano konstruojamam imtuvui pagal parametrus beveik netiko, be to elektrolitiniai kondensatoriai buvo pasenę.  Taip ir neprakalbinau aš savo imtuvo. Tik laikrodžiai tikrai buvo geri ir gana tiksliai rodė. Pamažu išdalinau ir tuos.  

Kaip jau rašiau, kol baigė mano filosofai mokyklą, draugavau su jais. Kartu maudėmės žiemą (apie tai kitame rašinėlyje), net jų šimtadienio baliuke dalyvavau kaip svečias. Kai pagalvoji, kiek mažai tais laikais baigdavo vidurines mokyklas. Iš viso, prieš kelis metus panaikinto Vabalninko rajono, tik nepilnos dvi dešimtys, o vaikinai tik keturi. Mūsų per abi klases kitais metais jau baigė virš keturiasdešimt.

1964 m. Vyresnės klasės šimtadienis. Žemai iš kairės: Edmundas su juodais akiniais, dešiniau padus rodom Virgis ir aš. Alfonsas stovi pačiam vidury užsirišęs ant galvos šaliką. Antanas krašte. Kiti vaikinai – mergaičių draugai.

 

Vabalninkietis

 

Mes buvom paskutinė laida, kurie kaimo mokykloje baigė septynias klases, po mūsų jau baigdavo aštuonmetę.   Į Vabalninko vidurinę mokyklą mane nuvežė brolis Juozas savo motoroleriu. Pridavę dokumentus, važiavome ieškoti buto. Brolis jį greitai surado nuošalioje gatvelėje, visai netoli mokyklos, pas pagyvenusią davatkėlę. Nuo rugsėjo ten ir apsigyvenau. Davatkėlė buvo prisiėmusi net kelis gyventojus. Vienas kambarys iš priemenės buvo užrakintas, nes gyventojas buvo kažkur išvykęs. Mūsų pusėje, be manęs aštuntoko, per žiemą gyveno dvi jaunos merginos. Jos vasaromis įsidarbindavo Latvijoje. Aš įsitaisiau miegoti ant  duonkepio pečiaus. Neatsimenu ar tą krosnį iš viso kada buvo užkūrę ar tik viryklę prie krosnies, bet man ten tiko, nes tai buvo tik mano patalpa ir niekieno kito. Aš užtraukdavau storą užuolaidą ir galėdavau iki vėlumos skaityti knygas. Iš pradžių skaičiau prie kišeninio žibintuvėlio šviesos, vėliau suradęs netoliese elektros skirstymo dėžutę, paslapčia atsivedžiau tikrą elektrą. Su merginom sugyvenau gerai. Viena dažnai išvažiuodavo į tėviškę, o pas antrąją lankydavosi kavalierius, kurį abi mano naminiokės už akių vadindavo Pailgagalviu. Jis visada atsinešdavo vyno ir saldainių. Vynas manęs nedomino, o saldainių visada gaudavau. Vėlų rudenį Pailgagalvis išvažiavo į kariuomenę, o po metų ta mergina ištekėjo už kito.

  Aštuntokų buvo dvi klasės. Buvusią vieną septintokų klasę padalino į dvi ir prie jų prijungė baigusius kaimų septynmetes mokyklas. Iš Šukionių septynmetės aš buvau vienintelis. Daugiausia naujų prisijungusių iš Salamiesčio. Salomėstis, kaip jie vadino, nebuvo nei sala nei miestas, o žmonės ten kalbėjo jau visai kita tarme – kupiškėnų. Buvo įdomu jų klausytis besikalbančių tarpusavyje. Mano tarmė nedaug skyrėsi nuo Vabalninko, nes senais laikais Leliškių  palivarkas priklausė Vabalninko karališkajam dvarui. 

Abi aštuntokų klasės buvo patalpintos atskirame mediniame pastate su mansarda. Virš klasių buvo  kambariai mokiniams apgyvendinti.

Patekau į „B“ klasę. Iš dvidešimt su trupučiu mokinių, berniukų iš pradžių buvome septyniese. Vėliau dviem  sumažėjo. Du mokiniai buvo su nelietuviškomis pavardėmis iš mišrių su lietuvėmis šeimų. Klasėje pagrindiniu smuiku grojo mano suolo draugas Leonas, žymaus miestelėno, amerikono, laisvamanio, pagrindinio Vabalninko fotografo ir laikrodininko Daubaro anūkas. Jį buvo palikęs pokarinis tėvas iš Sovietijos, o vėliau ir motina, išvykdama į Klaipėdą. Tai buvo Tomo Sojerio klonas ir sugebėdavo išjudinti visus, o pirmiausia mane. Sėdėjome pirmame suole, nes jis toliau blogiau matė, o man patikdavo klausyti mokytojų, kai niekas priešais netrukdo.

Bandžiau būti rimtas, bet jis vis tiek rasdavo būdą mane įtraukti į savo pinkles.

Aštuntoji B klasė. Pirmam suole Leonas ir aš.

Na šunybių prikrėsdavau ir aš. Kadangi devintoje klasėje gyvenau virš mūsų klasės, tai prie savo suolo buvau atsivedęs laidinį radiją (radijo programą transliuodavo ir laidais) ir prisijungęs ausinę jo slapčiomis klausydavau. Tarp  klasės koklinės krosnies ir sienos buvo tarpas, užmūrytas plytomis bet paliktas mažas langelis. Man buvo įdomu pro tą langelį pasižiūrėti, kas ten viduje. Kartą ilgai neatėjo mokytoja į pamoką ir aš užsiėmiau tyrinėjimais. Uždegtas degtukas krisdamas šiek tiek nušviesdavo vidų. Po kažkurio degtuko iš ten ėmė veržtis dūmai – užsidegė sumesti popiergaliai. Prirūko pilna klasė. Draugai šoko į pagalbą, nešė ir metė ten sniegą. Gaisrą užgesinome greitai ir man viskas gerai baigėsi. Mokytoja taip ir neatėjo į pamoką. O jos pamoka buvo paskutinė. Gretimoje klasėje pamokos jau buvo pasibaigę. Klasę išvėdinome. Niekas nepaskundė.

Dar tą patį rudenį abi klases buvo išvežę rauti runkelių į kolūkį. Darbas pažįstamas, o su kompanija net linksmas. Išsaugojau ir nuotrauką.

Visi linksmi. Aš stoviu pirmas iš kairės.

Didžiausias užsiėmimas klasėje pertraukų metu berniukams buvo kempinės mėtymas į skardinį šiukšlių kibiriuką. Kempine vadindavom tokią gumuotą, į poroloną panašią, tik sunkesnę, klasės lentos valymo priemonę. Buvo susigalvotos net tam tikros taisyklės. Metantysis turėdavo pakartoti prieš tai įmetusio pozą. Ir kokių tik padėčių mes neprisigalvodavome. Žaidimas turėjo ir gerą rankos taiklumo lavinimo funkciją ir tai išliko visam gyvenimui.

Mokslai sekėsi gerai. Mokiausi vos ne penketais (tada aukščiausi), išskyrus lietuvių rašinius. Čia aš buvau visiškas lūzeris – pasibaigus mokslo metams dar dvi savaites turėjau mokytis pas mokytoją. Galu gale ji man išvedė tris ir buvau perkeltas į devintą klasę.

Tą vasarą miestelėnams klasiokams buvo suorganizuota  darbo stovykla. Ravėjo kolūkyje runkelius. Mums kaimiečiams toks pat darbelis laukė namuose. Įdedu dvi nuotraukas iš tos stovyklos.