Vabalninkietis

 

Mes buvom paskutinė laida, kurie kaimo mokykloje baigė septynias klases, po mūsų jau baigdavo aštuonmetę.   Į Vabalninko vidurinę mokyklą mane nuvežė brolis Juozas savo motoroleriu. Pridavę dokumentus, važiavome ieškoti buto. Brolis jį greitai surado nuošalioje gatvelėje, visai netoli mokyklos, pas pagyvenusią davatkėlę. Nuo rugsėjo ten ir apsigyvenau. Davatkėlė buvo prisiėmusi net kelis gyventojus. Vienas kambarys iš priemenės buvo užrakintas, nes gyventojas buvo kažkur išvykęs. Mūsų pusėje, be manęs aštuntoko, per žiemą gyveno dvi jaunos merginos. Jos vasaromis įsidarbindavo Latvijoje. Aš įsitaisiau miegoti ant  duonkepio pečiaus. Neatsimenu ar tą krosnį iš viso kada buvo užkūrę ar tik viryklę prie krosnies, bet man ten tiko, nes tai buvo tik mano patalpa ir niekieno kito. Aš užtraukdavau storą užuolaidą ir galėdavau iki vėlumos skaityti knygas. Iš pradžių skaičiau prie kišeninio žibintuvėlio šviesos, vėliau suradęs netoliese elektros skirstymo dėžutę, paslapčia atsivedžiau tikrą elektrą. Su merginom sugyvenau gerai. Viena dažnai išvažiuodavo į tėviškę, o pas antrąją lankydavosi kavalierius, kurį abi mano naminiokės už akių vadindavo Pailgagalviu. Jis visada atsinešdavo vyno ir saldainių. Vynas manęs nedomino, o saldainių visada gaudavau. Vėlų rudenį Pailgagalvis išvažiavo į kariuomenę, o po metų ta mergina ištekėjo už kito.

  Aštuntokų buvo dvi klasės. Buvusią vieną septintokų klasę padalino į dvi ir prie jų prijungė baigusius kaimų septynmetes mokyklas. Iš Šukionių septynmetės aš buvau vienintelis. Daugiausia naujų prisijungusių iš Salamiesčio. Salomėstis, kaip jie vadino, nebuvo nei sala nei miestas, o žmonės ten kalbėjo jau visai kita tarme – kupiškėnų. Buvo įdomu jų klausytis besikalbančių tarpusavyje. Mano tarmė nedaug skyrėsi nuo Vabalninko, nes senais laikais Leliškių  palivarkas priklausė Vabalninko karališkajam dvarui. 

Abi aštuntokų klasės buvo patalpintos atskirame mediniame pastate su mansarda. Virš klasių buvo  kambariai mokiniams apgyvendinti.

Patekau į „B“ klasę. Iš dvidešimt su trupučiu mokinių, berniukų iš pradžių buvome septyniese. Vėliau dviem  sumažėjo. Du mokiniai buvo su nelietuviškomis pavardėmis iš mišrių su lietuvėmis šeimų. Klasėje pagrindiniu smuiku grojo mano suolo draugas Leonas, žymaus miestelėno, amerikono, laisvamanio, pagrindinio Vabalninko fotografo ir laikrodininko Daubaro anūkas. Jį buvo palikęs pokarinis tėvas iš Sovietijos, o vėliau ir motina, išvykdama į Klaipėdą. Tai buvo Tomo Sojerio klonas ir sugebėdavo išjudinti visus, o pirmiausia mane. Sėdėjome pirmame suole, nes jis toliau blogiau matė, o man patikdavo klausyti mokytojų, kai niekas priešais netrukdo.

Bandžiau būti rimtas, bet jis vis tiek rasdavo būdą mane įtraukti į savo pinkles.

Aštuntoji B klasė. Pirmam suole Leonas ir aš.

Na šunybių prikrėsdavau ir aš. Kadangi devintoje klasėje gyvenau virš mūsų klasės, tai prie savo suolo buvau atsivedęs laidinį radiją (radijo programą transliuodavo ir laidais) ir prisijungęs ausinę jo slapčiomis klausydavau. Tarp  klasės koklinės krosnies ir sienos buvo tarpas, užmūrytas plytomis bet paliktas mažas langelis. Man buvo įdomu pro tą langelį pasižiūrėti, kas ten viduje. Kartą ilgai neatėjo mokytoja į pamoką ir aš užsiėmiau tyrinėjimais. Uždegtas degtukas krisdamas šiek tiek nušviesdavo vidų. Po kažkurio degtuko iš ten ėmė veržtis dūmai – užsidegė sumesti popiergaliai. Prirūko pilna klasė. Draugai šoko į pagalbą, nešė ir metė ten sniegą. Gaisrą užgesinome greitai ir man viskas gerai baigėsi. Mokytoja taip ir neatėjo į pamoką. O jos pamoka buvo paskutinė. Gretimoje klasėje pamokos jau buvo pasibaigę. Klasę išvėdinome. Niekas nepaskundė.

Dar tą patį rudenį abi klases buvo išvežę rauti runkelių į kolūkį. Darbas pažįstamas, o su kompanija net linksmas. Išsaugojau ir nuotrauką.

Visi linksmi. Aš stoviu pirmas iš kairės.

Didžiausias užsiėmimas klasėje pertraukų metu berniukams buvo kempinės mėtymas į skardinį šiukšlių kibiriuką. Kempine vadindavom tokią gumuotą, į poroloną panašią, tik sunkesnę, klasės lentos valymo priemonę. Buvo susigalvotos net tam tikros taisyklės. Metantysis turėdavo pakartoti prieš tai įmetusio pozą. Ir kokių tik padėčių mes neprisigalvodavome. Žaidimas turėjo ir gerą rankos taiklumo lavinimo funkciją ir tai išliko visam gyvenimui.

Mokslai sekėsi gerai. Mokiausi vos ne penketais (tada aukščiausi), išskyrus lietuvių rašinius. Čia aš buvau visiškas lūzeris – pasibaigus mokslo metams dar dvi savaites turėjau mokytis pas mokytoją. Galu gale ji man išvedė tris ir buvau perkeltas į devintą klasę.

Tą vasarą miestelėnams klasiokams buvo suorganizuota  darbo stovykla. Ravėjo kolūkyje runkelius. Mums kaimiečiams toks pat darbelis laukė namuose. Įdedu dvi nuotraukas iš tos stovyklos.