Vengrija 1970

  Pavasarėjant,  Akademijoje pasklido kalbos, kad bus organizuojama studentų darbo ir poilsio stovykla Kalnuotajame Altajuje. Aišku, užsirašiau. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad bus ir kita stovykla - Vengrijoje.  Po visų nuotykių su Liuksemburgo radiju buvau gana populiarus, todėl vos tik pareiškiau norą, mane priėmė į naująją komandą. 

Važiavome traukiniu per Lvovą, Užgorodą. Pasienio miestelyje Čope visą traukinį pakėlė ir pakeitė važiuoklę į europinę. Tiesiog  atsuko tvirtinimo varžtus, visus vagonus ir šilumvežį vienu metu pakėlė, o  sukabintos  jų važiuoklės liko ant plačiųjų bėgių. Jas išstūmė iš po traukinio, o kitais, siauresniais bėgiais  įtraukė kitą važiuoklių virtinę. Tada nuleido vagonus su keleiviais ir pritvirtino. Per tą laiką sutikrino keleivių dokumentus.

Prieš porą metų buvau lankęsis Lvove, Užkarpatėje, todėl jau buvau matęs buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos gabaliuką. Bet pačioje Vengrijoje gyvenvietės ir miestai buvo dar geriau sutvarkyti. 

Iš traukinio išlipome iki Budapešto pakraščių likus gal dvidešimt kilometrų,  miestuke, kur  įsikūręs Vengrijos žemės ūkio universitetas. 

Dabartinis Šv. Stepono universitetas

To miestelio vardą  vengrai rašo  Gödöllő, o taria labai švelniai - tarp Giodiolio ir Gedele. Prieš keturis metus jis buvo gavęs miesto teises. Miestelis kūrėsi prie Karalių rezidencijos. Kai mes buvome Gedelėj, apie tą rezidenciją  niekas net neužsiminė, nes rūmuose ir aplinkinėse teritorijose  sovietai buvo įsirengę karinę bazę.

Karališkoji rezidencija dabar

 Ką tik atvykusius į studentų miestelį, mus pasitiko braliukų latvių grupelė su lietuviškai kalbančiu bernaičiu. Jie mums suorganizavo šaunias krikštynas: visi turėjome atsikąsti karčiosios paprikos. Jaučiu, kad nei vienas jokios paprikos nebuvome regėję, tuo labiau ragavę. Kandome ir kramtėme pilna burna. Dar ir dabar jaučiu tą deginantį skonį. 

Karčioji paprika

Dėl tų krikštynų karo latviams nepaskelbėme ir artimiausiai bendravome. 

Su vengrų komanda  sunkiau buvo susikalbėti, nes jie mažiau mokėjo kalbų dar ir už mus. Mums priskyrė vertėją, kuris gerai žinojo, kad yra tokia rusų kalba. Tiesa, visą laiką nešiojosi žodyną. Pirmas jo surastas žodis buvo tualetas. Apie jį  pirmiausia norėjo sužinoti trys mūsų žavios damos. Čia ir iškilo  problema. Tam reikalui vengrai naudoja savo žodį ir iš vis beveik neturi tarptautinių.

 Tiesa, visai stovyklai buvo vertėjas gerai mokantis rusiškai, nes jo mama rusė.

Vertėjai pagerbti tarp mūsų merginų. Neįdegęs - visos stovyklos, o mūsiškis tiek pat įdegęs kiek ir mes, nes visą laiką su mumis. Aš po kepure. 

Vengrijoje krito į akis masinis rūkymas. Tuo metu jis buvo pakeltas į kažkokį "aukštą" lygį. Rūkoma buvo visur studentų miestelyje, net universiteto rektoriaus priėmime. Koridoriuose ir daug kur kitur stovėjo specialios peleninės ant aukštos kojos. Na, aš tada rūkiau ir man tai netrukdė, tik buvo keista.

Su vyno taurėm prie ilgakojės peleninės, pastatytos ant grindų

Ketvirtoji darbo komanda buvo iš Lenkijos. Ten matyt tokios tarptautinės stovyklos jau buvo atsibodę, todėl rimti studentai nebevažiuodavo. O gal paprasčiausiai per vasaras jie padėdavo savo tėvams, turintiems nuosavus ūkius. Kaip ten bebuvę, atvažiavo tokių pijokėlių šaikelė. Jie kažkaip laikėsi skyrium nuo kitų, tik girdėjosi jų garsioji k ir kiti keiksmai.  Geriausiai juos apibūdintų per saviveiklos pasirodymą jų pasirinkta pantomima: Eina žmogelis, žiūri, ant kelio moneta. Ima - karšta. Tada,  atsieit, sisiodamas ataušina ir pasiima. 

Pats darbas buvo gana keistas - tiesėme kelią į kažkokią fermą. Gryno smėlio žemėje reikėjo iškasti šalikėlės griovius ir išlyginti kelio pagrindą. Po to vengrų darbininkai tą kelią betonavo. Lietuvoj tokį mūsų darbą per pusdienį padarydavo specialios mašinos, ten pavedė kastuvais sukasti. Padalindavo kiekvienai komandai po atskirą gabalą. Matėme kaip kiti  pamažu kapstinėjasi be jokių pertraukų. O saulė aukštai aukštai ir karšta karšta. Mes darėm lietuviškai: rimtai padirbam ir valandžiukę sugulę ant smėliuko ar žolės paunksmėly ilsimės. 

Poilsio pertraukėlė paunksmėje. Kairėliau, prie mūsų prisijungę latviai. Aš sėdžiu pirmas iš dešinės.

 Mūsų vertėjas bandė perduoti vadovybės norus, kad pas juos taip nepriimta, bet mes nenusileidom. Kai suvedė rezultatus,   buvome padarę daugiausia iš visų. Tada jau nieko nebesakė. Pirmi buvome ir galutinėje suvestinėje.  Mažiausiai padarė lenkai, nes jie toliau tęsė savo pantomimas - tik vaidino dirbančius. 

Maitino mus studentų valgykloje gana skaniai ir pakankamai. Valgiai buvo kiek aštresni nei mūsiškiai, bet greitai įpratome. Tik nebūdavo mums tada įprasto kompoto. Stovėjo ąsočiai su vandeniu ir visi pavalgę įsipildavo stiklinę vandens ir ją išgerdavo. taipir aš nuo kompoto atpratau. Dar privalomas priedas prie valgių būdavo žalios paprikos. Greitai jos man ėmė patikti.

Jau nepamenu kurį vakarą priemiestiniu elektriniu traukiniu  nuvykome į Budapeštą. Prieš tai buvau lankęsis Piteryje, Maskvoje ir porą kartų Kijeve, bet vakarinis Budapeštas mane pritrenkė. Pirmą kartą mačiau taip gerai iliuminuotas turistines vietas: parlamento rūmus, didvyrių aikštę, katedrą ir kitas. Tik Budapešto metro, po Maskvos,  nepadarė įspūdžio.

Tada naktį nefotografavome. Ši nuotrauka iš interneto.

 Parlamento pastatas  pastatytas 1886 m., minint  šalies tūkstantmetį. Pagerbiant šią sukaktį, tais  metais Budapešte vyko ir pasaulinė paroda.

Kitą kartą vengrų sostinėje lankėmės dieną. Štai kelios nuotraukos:

Budapeštas. Mes aukštame Budos krante. Už Dunojaus matosi Parlamento rūmai. Ant mano kepurės stilizuotas Gedimino pilies bokštas.

Budapeštas. Prie Budos pilies.

Budapešte

Mums bekasant tą smėlį, kartą prie  mūsų  priėjo vienas pagyvenęs vengras. Jis mus  rusiškai pakalbino: "Rabotaj, rabotaj j. tvaj matj". (Dirbk, dirbk ir riebus keiksmažodis). Pasirodo jis karo metu buvo pakliuvęs į sovietų nelaisvę ir turėjo tokias rusų kalbos pamokas. 

Tie, kas buvo mokęsi vokiečių kalbos, galėdavo susikalbėti su pagyvenusiais. Kartą mes  trise  pasikvietėm šaunų vengriuką paragauti nusivežtos Sostinės degtinės. Kalbėjom angliškų ir rusiškų žadžių mišiniu. Mes per tris vis surasdavom reikiamą žodį. Vengras, kai nerasdavo, mokėjo taip suvaidinti, kad  iš karto suprasdavome.

 Kartais bandžiau mūsų vertėjo ir kitų paklausti apie 1956 m. sukilimą. Tebuvo praėję tik keturiolika metų. Iš jų atsakymų supratau, kad jiems patinka sekretorius Kadaras. 

Keistas padaras buvo tas Kadaras. Iš žiauraus stalinisto, prisidėjusio triuškinant sukilimą, gavęs valdžią, jis Vengriją padarė pačia liberaliausia komunistine šalimi. Net jų kolūkiai buvo ne visai kolūkiai, o geležinė uždanga buvo pati ploniausia. Žmonės ir į užsienį laisviau galėjo  išvažiuoti. Vengrų studentai, su kuriais kalbėjome, buvo ten pabuvoję, net kaimyninėje kapitalistinėje Vienoje.  Vadinamojo guliašo komunizmo laikais vengrai  išgyveno savotišką pakilimą. Buvo statomi istoriniai paminklai kovų su turkais didvyriams. Paprastiems žmonėms visa tai patiko.

Studentų užeigoje. Neblogas ir vengrų alutis. Aš centre už butelio.

Vienoje iš bendrų vakaronių. Aš antras iš dešinės kalbuosi su latve.

Kita mūsų išvyka buvo į kažkurį Vengrijos kolūkį. Ir ji paliko gana neblogą įspūdį ir pluoštą nuotraukų:

Vengrijos kolūkyje

 

Prie Lietuvoje dar nežinomų paprikų

Su vengrų kolūkio valdžia. Aš sėdžiu vidury atsukęs vieną akį

Po visų oficialių kalbų mums pateikė karališkus pietus. Iš pradžių kraujinius vėdarus - lygiai tokius kaip pas mamą. Kai prisivalgėme iki žagsų ėmė nešti šviežias dešras. Kad būtume žinoję, būtume palikę joms bent pusę vietos. 

Pradžiai po mažą stikliuką. Sėdžiu prie durų staktos ir spoksau į kamerą.

Bet tai dar nebuvo kulminacija. Tada mus nusivedė į vyno rūsį ir suorganizavo degustaciją. Statinės buvo didžiulės - jų skersmuo atitiko mūsų ūgį. Jau nepamenu, kiek mes tų rūšių pabandėm. 

Vyno rūsyje prie statinių milžinų.
Manęs kamera nebematė.

Tada paprašė padainuoti ką nors lietuviško. Giedojome  Lietuva brangi. Tarp mūsų buvo neblogų dainininkų, o akustika fantastinė. Įspūdis nepakartojamas.

Vyno rūsyje gerai skamba lietuviška giesmė. Dešinėje - mūsų vertėjas.

Kažkurį savaitgalį mus nuvežė į Egerį. Paauglystėje buvau skaitęs knygą Egerio žvaigždės  apie vengrų priešinimąsi turkams, todėl labai apsidžiaugiau, išgirdęs kur važiuojame. 

Prie paminklo Egerio gynėjams.  Aš pirmas iš dešinės. 

                                                                     

Egeris. Prie paminko Ištvanui Dodui. Aš arčiausiai kameros.

                     

Įdomiausia, kad tie paminklai buvo šviežutėliai - pastatyti prieš du ir tris metus. Bet vis tiek darė įspūdį. 

 Praėjo daugiau kaip penkiasdešimt metų. Kai ką jau pamiršau. Štai liko dvi nuotraukos ir nebežinau, kur jos darytos. Net savo Facebook draugės iš Vengrijos paklausiau, bet ir ji nežinojo. Taigi, bus be vietovės.

Aš kaip visada dešinysis

Mūsų autobusas ir mūsų dvi iš trijų merginų

Nutiesus kelią, atsisveikinome su studentu miesteliu ir visos grupės atskirai išvyko poilsiauti. Keletą dienų ilsėjomės prie Balatono ežero. Yra dvi nuotraukos, kur mes susigalvojome žaisti vandensvydį:

Poilsis prie Balatono ežero. Žaidžiame vandensvydį. Aš trečias iš dešinės.

Laimėjome! Aš vėl dešinysis.

 Kažkiek mes uždirbome forintų, kurie pamažu ištirpo išvykose. Pavyko truputėlį susitaupyti. Nusipirkau labai gražų ir tada madingą odinį sakvojažą. Lietuvoj ne vienas prašė jį parduoti. Dar pirkau du žemėlapius: vakarinės Europos ir rytinės. Tai buvo smulkūs žemėlapiai, kuriuose kiekvienoje šalyje užrašai buvo tos vietos kalba, taigi ir lietuviški. Sovietijoje tokių nebūdavo. Dar susidėję keli pirkome Tokajaus butelį ir grįžę į Akademiją įteikėme savo, t.y. mechanizacijos fakulteto dekanui.

Taip baigėsi mūsų studentiška darbo ir poilsio stovykla. Taip baigiasi ir mano pasakojimas.