Zimagoras

   

Tais laikais taip vadino dirbančius melioracijoje, atseit žiemą lieka be darbo

(zimoj gore – žiemą vargas)

Neatmenu kas pasiūlė, bet aš iš karto susidomėjau ir sutikau. Tai buvo bebaigiant  dešimtą, priešpaskutinę tada, klasę. Renkama brigada iš abiejų dešimtų klasių vaikinų darbui per vasaros atostogas melioracijoje. Buvo surastas tą darbą išmanantis brigadininkas – vidutinio amžiaus žmogus, kaip paaiškėjo kiek privengiantis fizinio darbo.  Bet tai mums, jauniems, sveikiems septyniolikmečiams nebuvo jokia kliūtis. Visus sunkesnius darbus mielai padarydavome. Reikėjo naujai iškasto melioracijos griovio šlaitus kastuvais išlyginti, išvalyti vagą, ten sukalti kuolus ir žabais iš abiejų tėkmės pusių išpinti tvoreles, o šlaitus velėnuoti. Nemažai paruošiamųjų darbų.  Prisidaryti tų kuolų, prisikirsti žabų, prisiplėšti velėnos, viską atsivežti. Specialiu padargu, panašiu į plūgą, pasikinkę arklį, nušienautoje lankoje pripjaudavome velėnos, ją suvyniodavome į tokius dviese panešamus ritinius. Prigaminę pakankamai velėnos atsikviesdavome vikšrinį traktorių, velėną sukraudavome ant didžiulės velkamos skardos ir veždavome prie griovio. Visiems labai rūpėjo pavairuoti traktorių, tai dažnai traktorininkui tai būdavo poilsio valandžiukės.

  Dirbome sunkiai, bet buvome žvalūs ir laimingi. Valgydavome, kas ką buvome įsidėję iš namų.  Su pavydu žiūrėdavau kaip Vitas (netoli darbo vietos gyveno)  atsinešdavo įvairesnio maisto: pieno, varškės. Kiti taip pat dviračiais važinėjo iš namų. Tik aš vienas, kurio namai nuo Vabalninko buvo už gerų keturiolikos kilometrų ir dar ne visada išvažiuojamų kelių, įsiprašiau į mokyklos bendrabutį ir dažniausiai valgydavau iš namų atsivežtus lašinius. Gal dar ką nusipirkdavau iš parduotuvės, bet dabar, praėjus penkiasdešimt metų, man, kiek prisimenu, toks maitinimasis nebuvo jokia problema.

  Pinigus sumokėjo tik rugsėjo mėnesį. Teko važiuoti į melioracijos būstinę Parovėjoje, dar kiek už Biržų. Gautą algą beveik visą tuoj pat ir išleidau – Vabalninko universalinėje parduotuvėje -nusipirkau man patikusį elegantišką žieminį paltą.  Prieš tai nešiojau labai neišvaizdų, nors ir šiltą, kurį man „padėjo“  už tėvų pinigus nusipirkti brolis. Aišku jis norėjo gero, kad aš nesušalčiau.  Bet dabar, kai pats galėjau pirkti, nusipirkau gerokai šaltesnį, gal kiek mažoką (nes greit išaugau) , bet užtai su juo jaučiausi kaip tiktas inteligentas.

  Negaliu nepaminėti ir neigiamo dalykėlio – ėmiau rūkyti. Tas pats Vitas, mano tolimas giminaitis, atsinešdavo cigarečių, pavaišindavo, o kartais mesdavo standartinį – nusipirk, žinosi kiek kainuoja. Ėmiau nusipirkti. Iš karto silpnesnes, vėliau, jau studentaudamas stipresnes su filtru, kurį laiką, nusižiūrėjęs į Jaseniną net rūkiau pypkę, pirkdavau kvapnų bulgarišką tabaką. Bet veikiai, vis trūkstant pinigų, perėjau prie „Primos“, antrų pagal prastumą cigarečių be filtro. Ir taip save nuodijau kokį tuziną metų, kada pavyko visam laikui šia nelaime atsikratyti.    

   Dirbdami nepijokavome - nebuvo jokių aplaistymų. Prisimenu, kartą gaudėm karosus tinklu kažkokiam prūde.  Vakarais visi išvažinėdavo į namus, į kaimus,  tik aš vienas grįždavau į miestelį, kur manęs turėjo laukti  tuščio nedidelio pastato mansarda, bet iš tikrųjų laukė didelė staigmena.