Vizituotojas

Man buvo trylika su puse. Sėkmingai mokiausi Šukionių septynmetėje mokykloje septintoje klasėje. Vis pagalvodavau, kur mokytis toliau. Brolis Leonas, už mane vyresnis šešiais metais, tą vasarą vedė ir gyveno kaime netoli Svedasų.  Kai vasarą, per Petrines abu su Aldute buvo apsilankę pas mus, jis lengva ranka pakvietė: „Važiuok pas mane, galėsi lankyti Svėdasų vidurinę“.  Man tas kvietimas vis neišėjo iš galvos. Jis savotiškai viliojo, nes gyvenčiau šeimoje. Kita alternatyva – Vabalninkas, penkiolika kilometrų nuo namų,  bendrabutis ar pas svetimus žmones. Žiemos atostogų metu susiruošiau pats vienas važiuoti į Svėdasus. Kaip ten mane tėvai išleido, nežinau. 

Nuėjęs apie keturis kilometrus iki autobuso, nuvažiavau į Vabalninką, ten, palaukęs kelias valandas, sėdau į autobusą važiuojantį į Uteną. Brolis buvo pasakojęs, kad tą kaimą (Sliepšiškį) galima pasiekti neprivažiavus Svėdasų: išlipti anksčiau ir eiti pėsčiomis. Kol privažiavom reikiamą vietą ėmė temti (juk žiema). Išlipau ir einu pas žmones klausti kelio. Gerieji žmones labai stebėjosi, kaip tėvai gali vaiką išleisti tokiai kelionei. Dar pasakė, kad tas kaimas gana toli, ir kad reikia eiti per girią. Jie mane priglaudė, pavalgydino ir paguldė ant šilto duonkepio pečiaus, o rytą pakinkė arklį ir kaip kokį siuntinį pristatė broliui Leonui, jo mielai žmonytei Aldonai, jos mamai ir broliui Antanui. Šie ne mažiau stebėjosi tokiu žiemos vizituotoju. Brolio naujoj šeimoj buvau priimtas labai šiltai, visi apie mane šokinėjo. Antanas net išsivedė kažkurią dieną prie ežero, tiksliau ant ežero poledinės žūklės. Mūsų tėviškėj   nėra ne tik ežerų, bet net ir kiek rimtesnės upės, todėl labai susidomėjau. Kad netapau žvejys, turiu dėkoti tam kartui, mat visą dieną prašalę, nieko nesugavom. Taip jau pasitaikė, o aš visam gyvenimui įgijau imunitetą tokiam užsiėmimui.

Kaip ten bebūtų, bet mano kelionės tikslas buvo pasiektas. Nors Sliepšiškis ir gerokai arčiau iki Svėdasų, negu Leliškiai iki Vabalninko, bet vis tiek per toli, kad kasdien vaikščiočiau į mokyklą. Pasidarė aišku, kad toliau mokysiuos Vabalninke, kur turėsiu ir apsigyventi. Taigi sau išsprendęs tą painų uždavinį, ramus grįžau į namus ir kibau į mokslus baigti Šukionių septynmetę.