Demonstrantas

1972 - ji metai, pavasaris. Ruošiamės diplominių darbų gynimui. Vienas grupės draugas, jau vedęs, kad išlaikytų  šeimą įsidarbinęs merginų bendrabučio komendantu, parūpino savo valdose atskirą kambarį projektavimui. Ten mes dviese buvom pasistatę braižybos lentas ir darėme brėžinius. Tos dienos popietę pas mus ėmė lankytis kolegos, ką tik grįžę iš miesto. Jie pasakojo, kokios demonstracijos vyksta Kaune. Kažkoks jaunuolis, čeko Jano Palacho pavyzdžiu, prieš kelias dienas susidegino už Lietuvos laisvę. Buvom labai įsitraukę į savo darbus, nes spaudė laikas. Braižėme toliau, bet mintimis jau buvome ten, kur padvelkė laisve.

Vakarop komendantas atsinešė juostelės ritinėlį: išilgai geltona žalia raudona. Iš anų laikų, pasakė, mama išsaugojo. Atsikirpom tos juostelės po gabaliuką, prisisegėm prie krūtinių ir taip visą vakarą su jomis pravaikštinėjom. Net nežinau, kaip ten tada mūsų neįdavė. Tikriausiai merginų bendrabutyje mažiau užverbuotų informatorių buvo, arba jos  nežinojo,  kas tai per juostelės. Grįždamas į savo bendrabutį susipratau juostelę atiduoti jos šeimininkui.

Kitą dieną neišturėjau, mečiau visus darbus, prikalbinau vieną kambarioką ir išvažiavom į miestą, į Laisvės alėją. Žmonių jau buvo daug. Pavyko prasibrauti kiek arčiau miesto sodo, R. Kalantos susideginimo vietos. Prie Vykdomojo komiteto stovėjo pulkas pagyvenusių žmonių su raudonais raiščiais. Tarp jų pažinau ir savo vienos giminaitės  vyrą. Buvau girdėjęs, kad jis pokary buvo ar tai skrebas (pas mus taip vadino stribus) ar dar kažkas. Visi tokie vargšeliai tą dieną buvo pakelti ant kojų ginti sovietų valdžios.

Alėjoje žmonių vis daugėjo. Daugėjo ir milicijos. Per garsiakalbius vis buvo kartojama mantra: „Kauno darbo žmonės būkite protingi, skirstykitės“. Bet žmonės nesiskirstė, o priešingai - smarkiai tirštėjo.

 Atžygiavo kareiviai su šalmais ir radijo ryšio priemonėmis. Jie išsirikiavo skersai Laisvės alėjos,  susikibo už rankų ir ėmė pamažu stumti žmones, kad jie trauktųsi į šonines gatves – tik maskatavo jų sukabintose rankose ilgos juodos lazdos. Žmonės neklausė. Tada į darbą buvo paleisti tie kariški bananai. Viskas vyko kiek tolėliau nuo mūsų, bet girdėjosi žmonių šauksmai, o paskui, kai  žmonės ėmė bėgti, o „kazokai“ mosuodami lazdomis  juos vyti, vaizdelis buvo lygiai toks, kaip matytuose sovietiniuose filmuose apie caro susidorojimą su demonstrantais.   

Tų dienų nuotraukos iš interneto.

Buvom išstumti iš Laisvės alėjos ir mes, bet praėję kiemais, vėl išlindom į alėją. Čia vėl prisirinko nemažai žmonių. Žiūrėdamas kas vyksta kažkur tolėliau  aš praradau budrumą.  Staiga matau nebėra mano draugo, dairausi kur jis. Tik tada pamačiau, kad aplink vien milicija. Mano ilgoki plaukai ir platėjančios kelnės jiems aiškiai nepatiko. Vienas stumtelėjo mane į šoninės gatvės pusę ir  šūktelėjo: „bėk“. Pakliuvau tiesiai į tarpą tarp dviejų milicininkų eilių. Esu girdėjęs, kad caro laikais taip bausdavo nusikaltusius kareivius, pravesdami pro išrikiuotus mušėjus. Neskaičiavau kiek smūgių į nugarą aš tada gavau, gal kokius šešis ar aštuonis. Bet tie smūgiai buvo kažkokie nepikti. Gal jų rankos buvo jau pavargę, o gal jie buvo vietiniai, kauniečiai ir širdimi palaikė demonstrantus. Be to buvau jaunas ir labai liaunas, kažkaip vis tą nugarą smūgio momentu bėgdamas šiek tiek patraukdavau. Prabėgęs tą bausmės rikiuotę, toliau gatvėje vėl sutikau savo kambarioką. Nusirengęs švarką apžiūrėjau ar jis netrukęs. Beveik jokių žymių. Net ir nugarą tik truputį peršti.

Nutarėm, kad demonstracijų mums jau užtenka, tik reikia nuplauti kovų dulkes. Ir ne tik kovų, dar ir nuo įtempto diplominio rašymo. Aplinkiniais keliais nuėjome į studentų pamėgtą aludę „Rambyną“. Net keista buvo matyti, kad ten, visai netoli Laisvės alėjos, viskas taip, kaip ir kitais kartais, lyg tai mieste niekas nevyksta. Tik gal studentų mažoka, o daugiau kažkokių neaiškių žmogėnų. Ilgokai mes ten plovėm tas dulkes, be to alus matyt neįstengė nuplauti, nes grįžę dar iškart nuėjom į Akademijos studentų kavinę. Čia mano draugui atsirišo liežuvis ir jis ėmė garsiai kažkam pasakoti šios dienos nuotykius. Aš kažkaip apsižvalgiau ir pamačiau, kad dauguma kavinės lankytojų – draugovininkai, kitaip sakant milicijos bendradarbiai, su pačiu jų vadu, gerai pažįstamu nuo studentų darbo ir poilsio stovyklos Vengrijoje. Supratau, kad ir čia mobilizuoti valdžios gynėjai įskaitant saugumo informatorius. Šiaip taip ištempiau šnekųjį draugą iš kavinės, kulniuojam į savo bendrabutį, o iš paskos seka trys vyrukai, klausosi. Aš tyčia garsiai ėmiau aiškinti, koks kvailas tas susideginęs ir tie visi demonstrantai. Supratę, kad mes juos perpratom ir nieko iš mūsų nepeš, sargybiniai atsiliko, o paskui ir visai grįžo atgal. Mano draugas  savaitgalį  parvažiavo į namus, į Ukmergę. Grįžo tylus tylutėlis. Tik iš jo žemiečių sužinojau, kad nuėjęs į restoraną pasakojo tuos nuotykius, buvo supakuotas ir pristatytas į saugumą, kur stipriai prigąsdintas prarado kalbos dovaną. Manęs tikriausiai neišdavė, nes niekas manimi nesusidomėjo. Be to saugumas ir ir be manęs turėjo sočiai darbo.

  Nežinau ar vėliau tą ar kitą dieną, vienas mano pažįstamas mokytojas vežė mokinių ekskursiją į Kauną. Pasakojo, kad jų autobusą, kaip ir daug sunkvežimių priverstinai nukreipė važiuoti per visą Laisvės pėsčiųjų alėją,  kad perskirtų demonstrantus. Įdomiausia, kad ekskursantai visai nieko nebuvo girdėję ir nesuprato, kas dedasi.

Inžinierius bandytojas

   Mašinų bandymo stotyje darbas buvo nesunkus, bet savotiškas ir, pasakyčiau, net įdomus. Mums priskyrė po kelias mašinas, kurios iš Rusijos buvo atvežtos bandyti. Su tomis mašinomis dirbdavo traktorininkas ar darbininkas ir priskirta chronometruotoja, kurį viską fiksavo specialiuose lapuose, nurodydama operacijų laiką: kada pradėjo dirbti, kada sustojo pailsėti, kada sugedo, kiek remontavo ir t.t.

Mūsų inžinierių pareiga buvo retkarčiais stebėti mašinos darbą, parašyti ataskaitą, įvertinti mašinos tinkamumą, pateikti pasiūlymus. Visa dokumentacija buvo rusų kalba ir mums tai buvo gana gera proga patobulėti.

Mūsų  laboratorijos vedėjas buvo puikus žmogus, mus jaunus suprato ir palaikė. Pačią pirmą darbo dieną jis mus savotiškai išbandė – davė surinkti atskiromis dalimis atvežtą kultivatorių. Na, mes uoliai, neniurnėdami, ėmėmės darbo, išsinagrinėjom brėžinį, ėmėm surinkinėti. Ne viskas sekėsi, varžtus ėmėm sukti kaip patogiau. Jis gražiai paaiškino, kad mašinose, kurios dirba laukuose, varžtai dedami iš viršaus, kad atsisukus veržlei, jie, kaip brangesnė detalė, nebūtų pametami. Surinkome tikriausiai gerai, nes vedėjas padėkojo ir daugiau už darbininkus dirbti mums nedavė. Tiesa, padėti darbininkams susigaudyti brėžiniuose, surenkant naujas mašinas teko ne kartą. Ypač su vedėju suartėjome, kai per vieno kolegos gimtadienį, Antanas gražiai pagrojo akordeonu, o aš perskaičiau aštrų Javtušenkos eilėraštį skirtą Jeseninui. Labai pakilom vado akyse. Prisimenu kartą jo asmeniniam moskvičiui kalvis sulenkė  išsitiesinusias linges ir kiek persistengė. Automobilio užpakalis buvo gerokai pasikėlęs. Kaip kurva, konstatavo vadas. Sėskit, sako, pavažinėsim, gal kiek atsities. Gerokai jis tada mus su Antanu pavėžino, bet ne ką tepelnė. Mes abu buvom jaunučiai ir lengvučiai. Kartą vežėm labai aukštą mašiną bandyti į kolūkį kažkur prie Tytuvėnų. Mašina aukšta, o dar pakrauta į sunkvežimį. Kai išsukom iš Žemaičių plento tai ir prasidėjo. Visi telefono laidai per kelią gerokai žemiau. Teko inžinieriui laipioti ant tos mašinos ir kaskart tuos laidus kilstelėti.

  Rugpjūčio mėnesį netekom vieno puikaus vairuotojo. Jį su visa mašina iškvietė į karinį komisariatą ir tik vėliau sužinojom, kad jis Čekoslovakijoje daro sovietinę tvarką.

  Rudeniop atsisveikinau su Antanu. Jis susirado kažkokį darbą arčiau savo namų. Aš, prasidėjus žiemai, palikau savo šeimininkus ir apsigyvenau atsilaisvinusiame Bandymo stoties bendrabučio kambaryje.
Nebereikėjo kasdien kabarotis į didžiulį slidų kalną (Neries skardį) ir nuo jo leistis. Bet ten progų išgėrinėti gerokai padaugėjo. Grįžo iš Čekoslovakijos vairuotojas, dzūkas rusiška pavarde. Gyveno gretimame kambaryje. Jis atsiveždavo nuostabios ruginės naminukės. Niekada po to aš tokio skanaus, duonute kvepiančio gėrimo daugiau nesutikau, nors teko ragauti labai gero škotiško viskio.

 Dažnai atvažiuodavo komandiruoti inžinieriai iš „plačiosios tėvynės“. Tekdavo jiems aprodyti Kauną ir aišku, studentų pamėgtą aludę „Rambyną“.  Atsimenu, kaip mano bendradarbis rusas, kitam, rusui svečiui „Rambyne“ aiškino, kokia graži lietuvių kalba. Sako, palygink:

Voda, voda, krugom voda  ir  gražiai tardamas skiemenis padainavo: Vanduo, vanduo, aplink vanduo.  

 Jau beveik atsisveikinant su Bandymo stotimi, per tuos vaišinimus atsitiko vienas įvykis, apie kurį papasakosiu kitame rašinėlyje.

Diktatorius

 Kai po akademinių grįžau į studijas, buvęs kursiokas, dabar penktakursis, būsimasis inžinierius elektrikas Raimondas  susikonstravo radijo siųstuvą. Iš kažkur gavo paprastutį savadarbį priedėlį, kurį sudarė keletas radijo detalių. Labai pigiam radijo imtuvui nuimdavo nugarėlę, ištraukdavo vieną radijo lempą, ant jos kojelių užvyniodavo savo stebuklingo prietaiso laidelius, o lempą vėl įstatydavo į vietą. Ir tas imtuvas imdavo veikti kaip  siųstuvas. Siųstuvą  vidurinėmis bangomis, sutemus, galima buvo girdėti visame mūsų Akademijos miestelyje,  įskaitant dėstytojų ir kitų darbuotojų mikrorajoną ir artimiausius aplinkinius gyventojus. Iš pradžių stoties šeimininkas nustatytą valandą transliuodavo vien savo turėtą muziką, vėliau ir kiti, kas turėjo magnetofonus ėmė nešti savąją. Nunešiau ir aš. Ypač visiem patiko viena juosta su Mašinų bandymų stotyje vienos jaunos inžinierės įdainuotomis liaudies dainomis, tomis, kurios buvo patekusios į sovietų nemalonę, nes jas, kiek pakeitę kažkada dainavo partizanai. Kai užsidirbęs pinigų nusipirkau magnetofoną, paprašiau jos įdainuoti būtent tas dainas be pakeitimų.

   
 Greitai ėmėme daugiau bendradarbiauti su Raimondu. Man pasiūlius, studentas gitaristas viena styga įgrojo stoties šaukinius pagal „Pasvar‘cyk antela“ melodiją. Netrukus subūrėm visą komandą ir ėmėm kurti savo laidas. Dažniausiai parodijavom valstybinį radiją. Čia būdavo ir humoristinės žinios, ir orų prognozė, pranašaujanti, kad vėjas pūs iš dešinės, ir juokingi atsakymai į ”klausytojų“ paklausimus ir teismo antstolio patarimai studžiams, valandėlės vaikams (fuksams), kur ne vilkas prarija Raudonkepuraitę, o ji vilką (pagal Žilinskaitę) ir t.t. ir pan. Tiesa, valandėlė vaikams prasidėdavo to paties gitaristo įdainuota daina: „Miki fukseli brangus, apie šokius negalvok, miegok fukseli, miegok“. Visą laiką draugams kartojau, kad mus vis tiek įduos ir susems. Kaip indulgenciją net Amerikos balso parodiją buvom sukūrę. Nors ir čia buvo toks sakinys: Pietų Vietname nušautas didžiulis dinozauras pripūstas komunistinės propagandos. Tiesa, ant žodžio komunistinės, buvom užleidę daugiau trukdymo. (Tada užsienio laidas Sovietų sąjungos kalbomis trukdydavo tokiu ūžesiu ir barškalu). Kaip jau rašiau, siųstuvas dirbo vidurinėmis bangomis visai šalia tada labai populiarios Liuksemburgo radijo stoties,  tai ir mus visi ėmė vadinti Liuksemburgo radiju. Bekuriant laidas komandos nariai pamažu įgavo vardus: Raimondas tapo Bosu, mane praminė Diktatoriumi, nes, kaip lankiusiam dramos studiją, daugiausia tekdavo būti diktoriumi ne tik vaidintoju. Dar buvo sekretorė Džein, Hamperdrinkas, poetas Antonio Pypkelė. Jei prireikdavo epizodinių vaidmenų, ką nors prisikviesdavome iš šalies. „Liuksemburgo reidio“ veikė kelis mėnesius ir buvo labai populiarus. Sutartą valandą, kai prasidėdavo transliacija, einant bendrabučių koridoriais tik ir girdėdavos ta „Pasvar‘cyk antela“ melodija – Liksemburgo reidijo šaukiniai.

   Vieną kartą mus susirado vaikinukas, berods, antro kurso studentas. Jis papasakojo savo istoriją. Jo tėvas buvo žuvęs nuo miško brolių rankos ir jį pasikvietęs saugumas ėmė verbuoti ir klausinėjo, kokios ten pas jus dainos skamba. Anoj pusėj Dunojėlio ir kitokios. Vaikinukas aiškinosi, kad jos gražios, nuo vaikystės girdėtos, kad ir jis turi kelias nusirašęs. Saugumiečiai paprašė nuvežti jiems tą juostą. Jis atėjo su mumis pasitarti. Kadangi jokiu antisovietinių perdarymų tose dainose nebuvo, leidom jam sakyti, kad nuo mūsų nusirašė, o patys, laukdami svečių iš saugumo, ėmėm kurti planą, iš kur tas dainas gavom. Man svarbu buvo neišduoti tos mergaitės, kuri jas įdainavo. Sugalvojom tokią legendą: pirkom Kauno talkučkėj (blusų turguj). Hamperdrinkas pats pasisiūlė, kad tai jis pirko. Pasiuntėm jį ten apsižiūrėti, kur jis galėjo jas paklausyti prieš pirkdamas, kur ten yra elektros rozetė (nešiojami magnetofonai tada dar buvo retenybė).

 Dėl tų dainų mūsų tada niekas nejudino ir mes kūrėm savo laidas toliau, tik dar atidžiau žiūrėjome, kad nebūtų kaip mūsų apkaltinti antisovietiškumu. Praėjus kiek laiko, vieną gražią dieną, atvažiavo juoda „Volga“  (prestižinis sovietų automobilis), susirado mane ir Bosą, paėmė „reidio stotį“, abiejų magnetofonus, visus įrašus ir išsivežė į Kauno saugumą. Ten mus išskyrė: vieną į vieną kambarį, kitą į kitą ir liepė rašyti pasiaiškinimus. Aš parašiau, kad jokių politinių ketinimų neturėjome, tik norėjome truputi paįvairinti kiek vienodoką studentišką gyvenimą. Keista, bet manęs tą kartą net nebandė verbuoti. Kažkuo aš jiems netikau. (Bandė jau baigus Akademiją, kai jau dirbau Joniškėlio technikume. Ir tai buvo toks švelnus zondavimas. Kadangi jokio noro neparodžiau – paliko ramybėje. Panašiai buvo ir su partija). 

 Po kurio laiko magnetofonus grąžino, tik mūsų „reidio stoties“ ne. Net už radijo chuliganizmą nebaudė. Akademijos valdžia pažadėjo mums atleisti jeigu sukursim ateistinę laidą. Ją šį kartą būtų transliavę per vietinį laidinį radiją. Kur dingsi, sutikom. Bet ėmėm kurti savo stilium, kažkokią ateistinių laidų parodiją. Net dainelę buvom sudėję: Mes nebijom pono Dievo, ateistę mylim Ievą. Greitai tas reikalas visai sustojo, nesukūrus nei vienos laidos. Taip neįdomu vykdyti kažkieno užsakymą ir dar tokia tema.  Teisinomės artėjančia egzaminų sesija ir Boso diplominiu darbu. Paskui valdžia mus paliko ramybėje. Kitaip buvo su studentais ir jų savivalda. Tapom labai populiarūs.  Mums net patikėjo pristatyti Akademija TV laidoje. (Bet apie tai kitame rašinėlyje). Tą vasarą buvau užsirašęs  važiuoti į darbo ir poilsio stovyklą Altajuje. Beveik tuo pačiu metu atsirado  galimybė išvažiuoti į panašią stovyklą Vengrijoje. Už "reidio" „nuopelnus“ į  ją buvau pakviestas ir sėkmingai išvažiavau. Vienas dėstytojas per egzaminą man padarė aiškią nuolaidą ir pasirašęs paprašė, ar negalėčiau įrašyti ko nors iš tų "Liuksemburgo" laidų, mat jo dukrai labai patikusios. Su malonumu jam įrašiau.  Panašiai buvo per diplominio projekto gynimą, jutau, kad turiu kažkokį dėstytojų palaikymą.

Bėglys

Mano darbas inžinieriu bandytoju ėjo į pabaigą. Laikas buvo grįžti į studijas. Dar sugalvojom nuvažiuoti į šokius, į Sargėnus. Tai didelės plytų gamyklos miestelis prie pat tuometinės Kauno ribos, priešais devintąjį fortą. Kaip tik pro Sargėnus važiuodavo mūsų maršrutinis autobusas. Važiavom visa kompanija. Prie salės durų netyčia užkliudžiau kažką iš vietinių. Kažką piktai pasakė, aš atsakiau, tuo atrodė viskas ir baigėsi. Šokiai baigėsi vėlai, autobuso nebebuvo ir mes išsisklaidę poromis, ėjome namo pėsčiomis. Bėgo kažkokie vaikinai, pribėgo, mėnesienoj pasižiūrėjo ir vienas sušukęs „tas“, bandė smogti man į veidą. Nuo smūgio išsisukau, šokau į užpustytą griovį, susiriečiau, galvą suėmęs rankomis panardinau į sniegą. Matėsi tik mano nugara. Truputį ją apkūlę, nuėjo sau.

  Kitą dieną, iš Rusijos atkomandiruoti inžinieriai suorganizavo atsisveikinimo vakaronę. Nemažai įkaušom ir aš, praradęs budrumą, su kompaniją vėl išvažiavau į šokius, į tuos pačius Sargėnus. Šokiams įpusėjus, atsirado vakarykščiai mano oponentai ir ėmė man grasinti. Kaip mat išsiblaiviau. Šokti nebeėjau, sėdėjau ant suolo apstotas savos kompanijos ir kūriau planą B.   Sumasčiau, kad išbėgęs iš salės, lėksiu ne į autobuso stotelę, o į priešingą pusę, plytinės link. Gal man pavyks nubėgti iki jos, o tada ten dirbantys darbininkai neduos manęs pribaigti. Įtampa vis augo ir po kurio laiko ir maniškiai  ėmė sakyti, kad ilgai negalės manęs apsaugoti, o be to, jie nenori su vietiniais pyktis, nes nebeturės kur eiti į šokius. Vieno šokio metu pamažu, vaidindamas ramų, išėjau į koridorių ir pro rūbinės langelį padaviau palto numeriuką. Pro atviras salės duris matau, kaip vaikinai palieka merginas vidury salės ir eina link manęs. Tos kelios sekundės, kol man padavė paltą virto mėnesiais. Gavęs paltą, kišau jį po pažasčia ir išbėgdamas pro lauko duris nuspaudžiau tada madingos prancūziškos spynos nuleistuką, kad jos užsitrenktų. Pulku pribėgę, trukdydami vienas kitam, mano persekiotojai sugaišo kelias sekundes. Užbėgęs už pastato kampo, pamačiau stovintį moskvičiuką, mažą senos laidos automobilį. Mano angelas sargas, ačiū jam, kad per mane negavo infarkto, man pakuždėjo, kad lįsčiau po tuo padaru. Kai pačiuožiau, tik tada užgirdau visos govados išbėgusiųjų balsus. Iš šviesos išbėgę į tamsą, nelabai ką matė, tad vienu balsu nutarė, kad aš nubėgau į autobusų stotelę.

  Kai balsai nutolo, išlindau iš po automobilio, nubėgau į plytinę. Dirbančių moterų (vyrų nebuvo nei vieno, gal jiems kilnoti plytas ir dar naktį buvo per sunku) paklausiau ar yra išėjimas į kitą pusę. Jos man parodė ir aš atsidūriau dideliame apsnigtame lauke. Patraukiau į Bandymų stoties pusę ir išėjau į kelią prie kitos autobusų stotelės. Netrukus atvažiavo ir autobusas, o jame ir mergaitė, su kuria ėjom į šokius. Ji jau nebesitikėjo manęs gyvo pamatyti ir labai nustebo, kad aš net nepaliestas. Ačiū Dievui, kad viskas tada baigėsi gerai. Tai buvo man puiki pamoka visam gyvenimui ir daugiau į panašius dalykus niekada nebesivėliau.

Artistas

Jau esu rašęs, kad vaidinti pradėjau antroje klasėje. Vėliau, kur besimokiau, visur tekdavo ir pavaidinti. Kai įstojau į Akademiją, kambario draugas nusitempė mane į  vyrų ansamblio perklausą. Ėjau tik jį palaikydamas, nes žinojau, kad neturiu tam klausos. O sužinojau tai dar kokioje dešimtoje klasėje, kai už sutaupytus maistpinigius nusipirkau gitarą ir bandžiau išmokti groti ir kai nieko gero iš to neišėjo.  Mano naujasis kambariokas turėjo labai gražų balsą, idealią klausą ir iš karto buvo priimtas. Nors atsikalbinėjau, bet teko ir man padainuoti kažkokią liaudies dainelę. Maestro lyg atsiprašydamas pasakė, kad truputį nepataikiau. Man net palengvėjo. Tada, pagal susitarimą, tempiu kambarioką į dramos studijos priėmimą. Visi stojantieji buvo pasiruošę, išmokę eilėraštį. Aš kažkaip apie tai nepagalvojau, bet išsisukau suvaidinęs monologą iš vienuoliktoje (tada paskutinėje) klasėje vaidinto spektaklio. Komisijai, sudarytai iš režisieriaus ir vyresnių dramos studijokų, patikau, dar ir dėl originalumo, ir buvau priimtas. Mano draugas tada net nebandė, tuo labiau, kad jau buvo priimtas į ansamblį. Režisierius, Kauno dramos teatro aktorius R. Vitkauskas tais metais statė Goldonio komediją „Peštynės Kiodžėje“. (Vėliau, kiek kitokiu pavadinimu ją statė ir kažkuris teatras).

Man atiteko Fortunato – mikčiojančio senuko, vieno iš didžiausių juokintojų, vaidmuo. Pradžioje buvau penktakursio dubleris, bet greitai paaiškėjo, kad tas vaidmuo man geriau sekasi, todėl penktakursis, teisindamasis laiko stoka nusišalino ir aš likau vienas. Vaidmuo man patiko. Kai viskas gerai pasisekdavo, žiūrovai krisdavo iš juoko. Spektakliai Akademijoje paprastai buvo vaidinami pavasarį, sugrįžus iš dviejų savaičių gastrolių po Lietuvą.

Prieš Naujuosius metus Akademijoje vykdavo fakultetų saviveiklininkų varžytuvės, tada vadinamos apžiūra. Fakulteto organizatoriai ir man surado darbelio – paskaityti, pagal Donelaičio metus parašytą, vaizdelį apie egzaminų sesiją. Man tik paaiškino, kad jį gavo iš Vilniaus universiteto filologių. Paskaityti man, ko gero, pasisekė, nes iš karto tapau populiarus studentų tarpe. Čia pateikiu iš atminties, su K.Donelaičio  originalo pagalba, atstatytą parodiją.

Jau sesija vėl atkopdama budino svietą

Ir studentus visus skaityklon suvydama juokės.

Šokių salės, teatrai ir kinai tuštėti pagavo

Ir visi susivėlę, murzini, akiniuoti prie knygų palinko.

Vislab kas per metus prie knygų riogsojo,

Vislab kas po šokius ir kinus bėgiojo,

O po tam, po savo kovų užsirakinę miegojo,

Vislab tuoj pulkais išlindo įskaitų gauti.

Rods, - tarė Slunkius, - vėl bentsyk su padėjimu dievo

Išsimiegot ir sąnarius atgaivinti galėjau.

Ak! Kieksyk aš, vargų visų neminėdams,

Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.

O kad ilgiau ta sesija dar neateitų

Ir kad vis miegot mums sviete būtų paskirta.

O dabar, želėk dieve, jau įskaitos randas

Ir knygų naštos nusitverti ragina rengtis.

Taip kad iš visų pašalių susirinkę studžiai

Nei koks skruzdėlyns visur knibždėti pagavo.

O dėstytuvai kampuos sėdėdami sąrašus audė

Irgi medžiot tinklus tylomis kopinėdami rezgė.

Ir ne dyvai, kad ne viens iš mūsų didelio pulko

Verkdams ir dūsaudams namo be  įskaitų  grįžo.

Juk tie kirviai mus bėdžius jau taip nustekeno,

Kad ko gero reiks mokytis sėsti prie knygų.

Ak! Man ašaros į akis jau pradeda trauktis,

Kad anie man nabagėliui parašėlio menko pavydi.

Vai kur dingot barzdotos  mūsų gadynės,

Kai lietuvininks įskaitų ir egzaminų visokių dar nepažino.

Dramos studijoje spektaklis buvo statomas gana rimtai. Dekoracijas pagamino Kauno dramos teatro dirbtuvės, važiavom ir į patį teatrą, kur mus mokė grimuotis. Išmokau nusigrimuoti senuku, prisiderinti peruką, pasiilginti šiaip ir taip netrumpą nosį. Skelbimus spausdino kažkuri spaustuvė, prieš tai gavusi Glavlito (cenzūros) leidimą.

Į gastroles išvažiavome apie balandžio vidurį. Suvaidinome gal penkiolikoje Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos miestelių. Miegodavome toje pačioje scenoje, pasikloję savo atsivežtus čiūžinius ir patalinę. Į Antašavą net buvau pasikvietęs savo jaunesnį brolį Kazimierą ir keletą draugų, kurie buvo pasilikę Vabalninke.

  Kartu su mus vežusiu autobusiuku, važiuodavo sunkvežimis su dekoracijomis, prožektoriais ir krūva kabelių. Buvome ne tik artistai, bet ir scenos darbininkai. Man iš dalies pasisekė, kad kažkiek išmaniau elektros reikalus, todėl tapau elektriku apšvietėju ir man nereikėjo tampyti dekoracijų. Mano pareiga buvo nutiesti kabelius, pastatyti prožektorius ir pakoreguoti apšvietimą kai kiti pakeisdavo dekoracijas. Tik miestelių salių instaliacija dažniausiai buvo sena, nepritaikyta tokiam apkrovimui. Kartais, vidury spektaklio, perdegdavo saugikliai ir man tekdavo su visa apranga ir grimu eiti taisyti.

 

Antram kurse pasikeitė mūsų režisierius, nes matyt neįtiko vadovybei, gal per daug jiems kvaršino galvas. Juo tapo taip pat teatro aktorius ir taip pat labai neblogai režisuodavo, bet nebeliko studijoje tos buvusios šilumos, to tikro studijos jausmo. Nebeliko ir gastrolių, tik vienas spektaklis pačioje akademijoje.

Nuotraukoje režisierius A.Vrubliauskas su savo artistais.

Tiesa, tais metais, Akademijoje buvo įkurtas Visuomeninių profesijų fakultetas, kur studentai galėjo pasisemti žinių iš įvairių  sričių: nuo kulinarijos iki propagandos. Aš pasirinkau teatrą. Paskaitas skaitė ir praktinius užsiėmimus vedė Kauno dramos teatro aktorius S. Motiejūnas, vėliau  A. Gabrėnas.  

   

 Trečio kurso pradžioje už streiko organizavimą buvau pašalintas iš bendrabučio, teko važinėti iš toliau, todėl studijos nebelankiau. Tuo labiau, kad teko organizuoti fakulteto saviveiklą. Apie tuos dalykus kituose mano rašinėliuose.

Kai buvau pirmame kurse, keletas vaikinų iš Žemkės dalyvavome masinėse scenose statant filmą Maobito sąsiuvinis.

 Filmavo labai įdomioje vietoje – Kauno šeštajame forte. Režisieriaus asistentė įdėmiai žiūrėjo į mūsų veidus ir pasakydavo kuo būsim, ar rusų belaisviu ar vokiečių kareiviu. Aš to filmo net nemačiau. Draugai pasakojo, kad tos dienos filmuoti kadrai net nepateko į filmą. Liko tik mūsų pačių darytos nuotraukos. Panaši nepasisekusi istorija buvo su Kauno televizija. Dar visai jaunas žurnalistas Vidas Mačiulis organizavo laidą apie Kauno aukštąsias mokyklas Lietuvos televizijos jaunimo laidai. Mums, „Liuksemburgo reidio“  (apie jį kitame rašinėlyje) kūrėjams, teko garbė pristatyti Akademiją. Parašiau scenarijų, surepetavom, nufilmavo, o kai reikėjo rodyti, pirmiausia rodė didžiąsias mokyklas, o mes su kūno kultūros institutu, kaip mažesnės likom pabaigoje ir nebetilpom į laiką. Bent jau taip paaiškino. Gerai, kad niekam nebuvau paskelbęs, kad rodys.

Kai per akademines atostogas įsidarbinau Mašinų bandymų stotyje ir čia buvau įtrauktas į saviveiklą. Ir čia man tekdavo vesti koncertus. Vienas toks įdomus buvo Radijo transliacinėje stotyje Sitkūnuose, kur stovėjo didžiulės antenos ir iš kur visai Lietuvai buvo transliuojama pirmoji radijo programa. Kai mūsų muzikantai susijungė stiprintuvus, tai garsiakalbiai paprasčiausiai transliavo radiją. Buvom panikoj, bet atėjęs stoties inžinierius kažką patvarkė ir koncertas įvyko. Kito koncerto metu vos manęs nepasodino. Mūsų komjaunimo vadukas, maišytas rusas nuo Pavolgio, nuvežė mus koncertuoti į slaptą karinį miestelį Linksmakalnyje. Ko gero, jis ten tarnavęs buvo. Aš apie kariškus reikalus nieko neišmaniau, nes tuo laikų žemės ūkio studentų į kariuomenę neėmė ir jokios karinės katedros, kaip kitose aukštosiose mokyklose, nebuvo.  Išmokė tas vadukas mane keletą kareiviškų intermedijų. Vienoje iš jų aš vaidinau karininką, o jis kareivį. Prieš koncertą nuvilko nuo ten buvusių atitinkamus šinielius. Reikiamoje vietoje greitai apsirengėme, suvaidinome ir vėl juos nusirengėme. Po koncerto prieina prie mūsų aukštas karininkas ir ima aiškinti, kad aš išsityčiojau iš sovietinio karininko aprangos. Pasirodo per skubėjimą aš net nepastebėjau, neatlenkiau šinielio apykaklės ir įėjau į sceną kaip koks hipis. Šiaip taip užglaistėm tą reikalą, aiškindami mano nepatyrimu.

Tik šiais laikais sužinojau tiesą apie Linksmakalnį. „Nuo 1944 metų Linksmakalnyje įsikūrę sovietų kariškiai įrengė KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį – radijo žvalgybos centrą. Iš vietovės iškeldinti visi gyventojai, teritorija apjuosta spygliuota viela. Linksmakalnyje įsikūręs karinis dalinys buvo ypač slaptas. Jame dirbo keli tūkstančiai sovietų kariškių bei vertėjų. Iš čia buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų. Bazėje dirbusiems tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi“. Tai citata iš

http://alkas.lt/2011/12/11/linksmakalnis-miestelis-mena-ne-tik-juoka-bet-ir-siurpias-nelaimes/  Taip, kad mūsų vaidyba galėjo ir visai liūdnai baigtis.

Bandymų stoties saviveiklos vadovė sugalvojo dalyvauti agitbrigadų konkurse. Teko ir man dalyvauti ir vaidinti vos ne visuose epizoduose. Kaimo kategorijoje užėmėme kažkurią aukštą vietą. 

Teko pabūti ir Kalėdų seneliu – seniu šalčiu, kaip tada sovietiniais metais vadindavo. Iš kažkur buvo gauta stiklinė lazda, tai vaikiukai daugiau žiūrėjo ne į mane, o į tą lazdą.

Iš pradžių vaidinau ir Joniškėlio technikume su dėstytojais. Bet pamažu save perpratau, kad aš turbūt per daug jautrus, įsijaučiantis, persijungti man sunku. Labai susikoncentruoju į pagrindinį, kaip man tada atrodo dalyką, visa kita tampa nesvarbu. Taip nukenčia einamieji reikalai. Persikėlus į Panevėžį atsirado man įdomesni dalykai kaip kabineto kūrimas,  dar vėliau Sąjūdis, namo statymas savomis rankomis, augalai, kompiuteriai. Vėliau tik režisavau auklėtinių pasirodymus.

Akademinis atostogautojas

Ir taip, trečio kurso ankstyvas pavasaris. Fakultetų meno saviveiklos apžiūra praėjo sėkmingai, bet kursiniai darbai nepadaryti, sesijos egzaminai neišlaikyti, padėtis atrodė beviltiška. Vėl susitinkam su nelaimės draugu Antanu ir svarstom, ką toliau daryti. Nutariam: reikia imti akademines atostogas ir susirasti darbą.  Kad gautume akademines atostogas reikia ligų. Einame į Akademijos medicinos punktą. Daktarė mus visapusiškai patikrina ir pareiškia: sveiki kaip kupranugariai.  Norite gauti akademines atostogas, užverbuokite po penkis donorus.  Viskas aišku, reikia donorų.  Mano draugužis Antanas tuos donorus kažkokiu tai būdu suranda.  Man sunkiau, nes aš pats negaliu duoti kraujo - sirgęs geltlige.  Važiuoju į žvalgybą į tą kraujo ėmimo įstaigą. O ten tą dieną visa grupė studenčių iš Medicinos instituto atvaryta.  Matau, kad kiekvienam donorui duoda po du pažymėjimus: vieną reikia atiduoti užverbavusiam, kitą praleistoms paskaitoms pateisinti. O jie abu lygiai vienodi. Užkalbinu vieną mergaitę, papasakoju jai savo bėdas. Paprašau tos mergaitės, kad man atiduotų tą antrąjį  pažymėjimą, juk ir taip pateisins tos dienos  paskaitas, nes visa grupė išleista.  Mergaitė mielai atidavė savo antrąjį pažymėjimą ir dar keturis surinko iš draugių. Mano žvalgyba nuostabiai pavyko.  Nunešam tuos pažymėjimus į medpunktą ir mes jau akademinėse atostogose. Belieka susirasti darbą.

 Nuo meno nukentėję, vėl planuojam į jį lįsti – įsidarbinti  kokiame nors Kauno rajono kolūkyje kultūros namų direktoriumi ir meno vadovu.  Jau buvome susiskambinę su rajono kultūros skyriumi  ir net gavę pasiūlymą vykti į kažkokį užkampį.  Visa laimė, kad kalbantis su draugais, kažkas užsiminė, kad Mašinų bandymo stočiai pastoviai reikia bandytojų. Važiuojame į Domeikavą, kur įsikūrusi ta įmonė dabar juokingai skambančiu pavadinimu - Lietuvos MIS (pavadinimas paraidžiui buvo išverstas iš rusų kalbos – mašinų išbandymo stotis, o apie jokias kitokias mis tada dar nesisapnavo).  Užeiname pas direktorių. Tas smulkiai išklausinėja,  kur mokomės, kokia specialybė, kiek kursų baigėme ir priima mus. Būsime inžinieriai bandytojai, mėnesinė alga 95 rubliai.  Prestižiškai skamba: ir pavadinimas ir alga.

Nuotraukoje mes su Antanu prie Bandymų stoties pastato

Bandymo stotis buvo įsikūrusi ant aukšto Neries skardžio. Jo apačioje, prie upės, prisišliejęs Salių kaimelis. Pusė jo gyventojų lenkai, kita pusė rusai sentikiai. Mes su Antanu apsigyvenome pas senukus lenkus, kur mano draugas prakalbo švariausia jų tarme. Pasirodo ir jo namuose Jonavoje buvo kalbama lenkiškai. Taigi, likau vienintelis grynas lietuvis visame kaime. Šeimininkė visai neblogai kalbėjo lietuviškai, sakė išmokusi vokiečių laikais, kai lietuvis viršaitis tiesiog nepriimdavo lenkiškai kalbančių. Kol nueidavo pas jį su reikalais, kartodavo lietuviškus žodžius. Šeimininkas kalbėjo sunkiai net ir lenkiškai. Bet mes rasdavome bendrą kalbą, ypač retkarčiais paragavę vietinės gamybos naminukės. Buvo dvi markės to gėralo: Jasiniuvka ir Černiachuvka – pagal varytojų pavardes. Gėralas iš cukraus, labai pigus, bet skonis toks bjaurus, kad išgėrus ant viršaus supildavom stiklinę vandens. Tada viskas būdavo gerai. Tada ir lenkiškai drąsiai imdavau kalbėti.

1968-ųjų vasara buvo nuostabi, ištisai saulėta. Savaitgaliais su glaudėm išeidavom prie Nėries ir taip visai dienai. Vidury upės sala, kur mes ir įsikurdavom. Su mumis dažniausiai būdavo vietiniai paaugliukai lenkai Česka ir Vytka, kaip tik minėtų firmų atžalos, šaunūs vaikinukai. Dar prisidėdavo vietinė gražuolė Lyda iš sentikių šeimos, vienuoliktos, tada paskutinės klasės mokinukė. Mes, ko gero, abu su Antanu buvom ją įsimylėję, o ji tik kvatodavo ir vadino mus atsarginėmis dalimis.

Ten gyvenant avarijoje žuvo jaunas kučnebilys. Kaimelyje sentikių cerkvės ir kapinių nebuvo, todėl lydėjome gana toli į kitą sentikių kaimą. Dalyvavome mišiose. Aš labai stebėjausi, kaip viskas panašu į katalikų, tik žymiai ilgiau.

Su Antanu miegojom vienoje plačioje lovoje. Tada apie jokius gėjus niekas nekalbėjo ir tai buvo normalu. Kelnes Antanas lygindavo jas gražiai patiesęs po savimi, po paklodę. Ir kas įdomiausia, jos tikrai išsilygindavo. Kartą kažkur truputį jas perplėšė, tai, kad nebaltuotų, toje vietoje nudažė šlaunį juodai. Šiaip jis buvo labai šaunus vaikinas ir bendražygis. Pramokęs vietinės lenkų tarmės ir posakių jam sakydavau: Antoni ni pływa ni toni (Antanas nei plaukia, nei skęsta).

Baigiantis vasarai, mano draugas Antanas susirado darbą kažkur savo krašte ir aš likau vienas.

Tais metais ir bobų vasara buvo nuostabi. Pasistačiau palapinę pievutėje kaimelio pakrašty ir ten miegodavau. Kartą, vėlų vakarą, prie mano palapinės sustojo miesto autobusas Ikarus. Labai nustebau, nes jų apsisukimo vieta buvo už dviejų kilometrų, prie miesto ribos. Iš autobuso išlipo kitas studijų draugas, su kuriuo mes kažkada klaidžiojom po Rusiją ir Ukraina. Pasirodo, jis davė porą rublių vairuotojui, o tas vietoj poilsio  padirbėjo taksistu.

Artėjant žiemos šalčiams, man skyrė kambarėlį Bandymo stoties bendrabutyje ir nebereikėjo kasdien kabarotis į aukštą, slidų skardį. Be to dar beveik kasdien nešdavausi savo tą vasarą pirktą magnetofoną, kuris buvo maitinamas tik iš tinklo ir svėrė gerokai virš dešimt kilogramų. Darbe betvarkydami dokumentus, klausydavomės muzikos. Be to viena jauna inžinierė labai gražiai dainuodavo ir man paprašius įdainavo visą kasetę anos Lietuvos dainų. 

Streikininkas

Akademijoje buvo tradicija naujuosius mokslo metus pasitikti smagiu šokių vakarėliu. Nebuvau didelis šokių mėgėjas, bet tada taip viskas sukrito. Bendrabutyje šventėme kambarioko gimtadienį. Kiek pralinksmėję patraukėme į šokius. Tada paaiškėjo, kad tų šokių nebus. Pyktis paėmė, kai buvo pasakyta, kad valdžia šokių neleis, buktai dar neišdžiuvęs išvaškuotas salės parketas. Studentai buriavosi fojė ir nesiskirstė. Budinčios paprašiau, kad duotų raktą nuo kultūros klubo. Iš ten telefonu paskambinau į bendrabutį ir išsikviečiau savo vasaros klajonių draugą Albiną. Jam prisakiau atsinešti vatmano lapą ir spalvotų pieštukų. Kai jis atėjo, ten pat, kultūros klube sukūrėme tekstą skelbimui, o jis, pasinaudojęs savo gabumais jį gražiai nupiešė ir užrašė:  “Sreikas Streikas Streikas! Akademijos kirviai norėjo sužlugdyti tradiciją, todėl šiandien šokam per naktį, o rytoj neinam į paskaitas“. Nutaikę momentą, kai niekas nemato, skelbimą prisegėme prie įėjimo į fojė. Pačioje fojė kažkas buvo atsinešęs savo magnetofoną ir jau sukosi poros. Nuėjome ir mes. Po kurio laiko išėjome pasižiūrėti, kaip ten su mūsų skelbimu. Stoviniavo studentai, bet jo jau nebebuvo. Albinas leptelėjo: „Žiūrėk, jau nukabino“. Matyt to užteko ir jį, kitą dieną, ėmė tardyti. Sulygino ir atpažino jo rašyseną. Jis atėjo pas mane ir sako: „Ką man daryti, aš jau išmestas iš bendrabučio (kažką buvo prisidirbęs ir bendrabutyje buvo apsistojęs kol dar visi nesuvažiavę) ir dabar man gresia šalinimas iš akademijos“. Teko man eiti pas valdžią ir prisiimti visą kaltę. Manęs, kaip iki tol nenusikaltusio, dar saviveiklininko smarkiai nebaudė – pašalino iš bendrabučio. Albiną, per neapsižiūrėjimą, ar tiesiog nežinojimą ką daryti, antrą kartą išmetė iš bendrabučio, tuo pačiu įsakymu.

Susiradom  be jokių patogumų butą Kauno miesto pakraštyje, kokie trys autobuso sustojimai iki Akademijos. Gyvenom keturi slunkiai. Butelį sudarė pereinama virtuvėlė ir kambarys. Virtuvėlėje buvo malkinė viryklė, kurią mes porą kartų buvom užkūrę ir kepėm blynus. Lėkščių neturėjom, tai juos dėjom ant laikraščių. Kartais darydavom miego konkursus, kas ilgiau miegos. Prizą gavo išmiegojęs iki 16 valandos. Autobusas sustodavo už dviejų namų. Tai nepatiko mūsų Albinui ir jis stotelės ženklą naktį perkėlė ant stulpo prie mūsų namo. Ir nuo to laiko spėdavom išbėgti, jau autobusui sustojus. 

Gyvenau ten neilgai, gal mėnesį, gal kiek daugiau. Šiaip ar taip, dar pavasarį buvau išrinktas atsakingu už fakulteto saviveiklą, tai, kad man nesitrukdytų, studentų valdžia, gal nevisai legaliai, bet grąžino mane į bendrabutį.

Studentiški Karpatai

Tik grįžęs iš Lipecko praktikos, po visų klajonių, sužinojau, kad organizuojama saviveiklininkų ekskursija į Užkarpatę ir Odesa. Ekskursija dviem savaitėm, tuoj pat, rugsėjo mėnesį.  Akademijos studentai vasaromis turėdavo praktikas, o rugsėjo mėnuo buvo atostogos. Man labai patikdavo tos atostogos, kai visi kiti dirba ar mokosi. Na o vasarą aš dar susiveikdavau kažkiek neoficialių atostogų nusukdamas nuo praktikos.

Važiavo  apie šešiasdešimt studentų. Keli saviveiklininkai apsigalvojo, tai aš į jų vietą dar suorganizavau važiavimą ne saviveiklininkams - Albinui ir dar dviem grupiokams.

Nuotraukoje trys grupiokai: Albinas, Povilas ir Pranas. Luckas. Būsimuosius inžinierius mechanikus sudomino prieškarinis asfalto volas.

Važiavome dviem nedideliais autobusais ir dviem dengtais sunkvežimiais. Kiek nusiminėm, kad oberfuksams (antrakursiams) teks važiuoti sunkvežimiu, bet  greitai važiuojantys autobusais mums ėmė pavydėti. Sunkvežimiais vežėme dar ir čiužinius, tai mes juos keliais sluoksniais sutiesdavome ant grindų ir patys patogiai išsitiesdavome. Kur kas geriau nei dvi savaites išsėdėti autobuse.

Nuotraukoje: Už merginų mūsų transportas

  Kelionė buvo nuostabi. Kas vakaras šokiai, dainos. Tik vienai mergaitei nepasisekė. Gal net pirmoje gegužinėje šoko basa ir į stiklo šukę giliai persipjovė koją. Tai ją ir vežiojomės sutvarstytą tas dvi savaites. Ir kas keisčiausia, vis tiek buvo laiminga.

 Su mumis nevažiavo nei vienas dėstytojas – visiška studentų savivalda. Merginos, iš ekskursijai skirtų pinigų gamindavo valgymą, mes parūpindavome malkų ir vandens. Kalnuose pirkom ir kepėm aviną, Odesoje virėm žuvienę, Užkarpatėj ir Moldavijoj prisivalgėm vynuogių.

Nuotraukoje: Aš sėdžiu antrame plane – baigiu pusryčiauti.

Tuo metu vėl buvo madingos studentiškos kepuraitės. Tada net nežinojome, kad panašias nešiojo prieškario studentai, įvairių korporacijų nariai. Mūsų, „akademikų“ jos buvo žalios, iš dailaus lygaus velveto su juodu blizgančiu snapeliu. Pinigų turėjome mažai, mus maitino iš ekskursijai skirtų pinigų, todėl pagrindinis pirkimas buvo aplankytų vietų ženkliukai, kuriuos tuoj pat segėme prie kepuraitės.

Nuotraukoje: Dar kelionės pradžioje, kažkur Baltarusijoje, netoli mūsų laikinos stovyklos, vienas vairuotojas rado grybą. Studentiška kepurė jam buvo per maža.

Važiavome Ukrainos pakraščiu, kuris anksčiau priklausęs Lenkijai. Labai patiko Lvivas. Na o už Lvivo jau tuoj ir Karpatai – mums lygumų gyventojams, nemačiusiems kalnų, tai stebuklų stebuklas. Tada jau ir čiužinių nebeprireikė – taip įdomūs buvo reginiai. Nuostabūs tie kalnų serpentinai, perėjos. Ten kažkur įsirengę stovyklą, pirkome ir kepėme aviną. Kitaip ten skambėjo ir mūsų dainos. Šaunus buvo žygis į Dvynių (Bliznecy) viršukalnę.

Nuotraukoje: Pakeliui į viršukalnę. Aš pirmoje eilėje antras iš dešinės.

Labai patiko Užkarpatė su savo gražiai sutvarkytais kaimais ir miesteliais – gražus Austrovengrijos palikimas. Patiko ir jos žmonės – huculai ir vengrai  Buvo pats vynuogių sezonas.

Moldavijoje mes keli vienos palapinės gyventojai buvom nuėję į kaimo šokius. Buvo keistą girdėti, kaip tas gerai pažįstamas instrumentas išgauna visai kitokius, pietietiškus garsus. Vietiniai vaikinai mus nusivedė į kolchozo arbūzų lauką. Eini visiškoje tamsoje kol užkliūni už arbūzo, tada reikia jį keliu paspaudyti ir iš traškesio nustatyti ar jis prinokęs. Į stovyklavietę parsinešėm didelį maišą gerai prinokusių.

Odesoje aplankę miesto įžymybes, apsistojome ant jūros kranto, maudėmės, virėm žuvienę.

Nuotraukoje stovime vienoje iš įžymiųjų Potiomkino laiptų pakopų. Aš su juodais akiniais.

Nuo Odesos tiesiu keliu patraukėme į Kijevą.

Ir taip, tais metais mes su Albinu per gerą mėnesį du kartus pabuvojome Breste ir Kijeve.

Na o po kiek metų tuo studentišku maršrutu „žiguliuku“ pravežiau ir savo žmoną. Tada jau lipome į aukščiausią Ukrainos viršukalnę – Hoverlą. 

         povils

Praktikantas klajoklis

Po dviejų kursų, vasarą,  mūsų grupei pasisekė praktiką atlikti Lipecke. Kitos keturios grupės liko Lietuvoje. Važiavome traukiniu per Maskvą ir joje praleidome visą dieną.  Prieš metus man su akademijos saviveiklininkais teko lankytis Piteryje, todėl Maskva, jos metro ir kitos įžymybės man tokio įspūdžio kaip kitiems nebepadarė. Didelę dalį dienos su grupioku Albinu atsiskyrėme nuo grupės ir nardėme po miestą  vieni. Vakare visi sėdome į traukinį ir per naktį pasiekėme Lipecką, esantį už beveik 500 kilometrų į pietus nuo Maskvos. Lipeckas grynai pramoninis miestas su ketaus aukštakrosnėmis, plieno lydymo ir valcavimo gamyklomis, kurias mums pirmiausia ir aprodė. Vėliau įdarbino traktorių gamykloje. Man teko darbuotis prie frezavimo staklių. Darbas gana monotoniškas ir nuobodus. Įdedi ruošinį, paleidi stakles, matuoji. Ir taip visą pamainą. Toks darbas aiškiai netiko mano būdui. Atsigaudavome po darbo. Vakarais viename miesto skvere vykdavo taip vadinamos masinės vaikštynės. Jaunimas susirinkęs eina visa laiką ratu apie tą skverą. Taip susipažįsta, atsiranda poros. Gana įdomu būdavo ir mums ten sudalyvauti. Net du vaikinai iš mūsų grupės ten susirado sau busimas žmonas. Jas parsivežė ne iš karto, tik sužinojom, kad parsiveža ir veda.

Nuotraukoje: Albinas su akinukais, virš manęs laiko aktoriaus J.Nikulino nuotrauką.

Kai baigėsi praktika, visi grįžo vėl per Maskvą. Tik mes su Albinu vėl atsiskyrėm nuo visų ir pasirinkom važiuoti per Kijevą ir Brestą. Teko važiuoti už savus uždirbtus pinigėlius, kurių ne kažkiek tebuvo (kitiems bilietus nupirko Akademija). Pakeliui buvom išlipę Voroneže, kurio centras po Lipecko paliko neblogą įspūdį. Visą dieną praleidom Kijeve, kur radom tikrai puikių vietų, patiko ir pagrindinė gatvė Chresčiatikas.  Toliau, taupydami savo pinigėlius nutarėm važiuoti zuikiu. Vakare nusipirkom bilietus iki artimiausios stotelės, kad įsėstume į traukinį. Vagone susiradau tuščią lentyną skirtą daiktams sudėti, ten sukėliau savo daiktus ir pats užlipęs susirangiau. Albinas, neradęs panašios prieglaudos, paliko man savo daiktus ir nuėjo į kitą vagoną. Pavargęs per dieną, kaip mat užmigau. Paryčiui mane pažadino traukinio palydovas. Iš karto nesusigaudžiau kas per reikalas. Jis man paaiškino, kad šį vagoną atkabina. Aš iš miego pasimetęs, užuot perėjęs į kitą vagoną, išlipau lauk. Tiesa, prieš tai palydovui pasakiau, kad paimu draugo daiktus. Atsigodojęs lipu į kitą vagoną, bet ten jau kitas palydovas prašo bilieto, o be jo manęs niekas nebeįleido. Taip ir likau Kovelyje. Gerai, kad pas mane liko gabalas lašinių, dar duonos ir  pomidorų buvom nusipirkę. Pavalgiau, pasiėmiau visą mantą, tarp kurios buvo ir Albino Kijeve nusipirkta didelė Dino Rido vinilinė plokštelė, sėdau į miesto autobusą, kai tik jie ėmė važinėti. Pavažiavau į miesto pakraštį Bresto pusėn ir balsuoju. Gana greitai mane paėmė sunkvežimio vairuotojas, nuvežė gerą pusę kelio ir paleido kažkur prie Ukrainos ir Baltarusijos sienos. O čia  - jokios tinkamos mašinos, tik vietinių kolūkių. Saulė svilina, aplink laukai, jokio medžio ir jokio šešėlio. Pralaukiau daug valandų, kol mane paėmė latviai su automobilių Volga. Atsiprašiau, kad neturiu pinigų, numojo ranka ir paėmė. Jie būtų nugabenę mane iki pat Kauno, bet kaip aš galėjau praleisti progą ir neapžiūrėti Bresto tvirtovės.

  Sėdžiu vakare traukinių stotyje ir netikėtai per garsiakalbį išgirstų savo pavardę, Mane kviečia į stoties milicijos kambarį. Supratau, Albinas manęs ieško. Jis tada puikiausiai traukiny išsimiegojo, atvažiavo iki Bresto ir ėmė ieškoti manęs ir savo plokštelės. Tada stoties darbuotojai jam pasakė, kad vienas vagonas buvo atkabintas  Kovelyje ir kad draugas paėmė jo daiktus. Bresto stotyje jam davė bilietą atgal į Kovelį. Nuvažiavęs ir manęs neradęs, skambino vėl į Brestą, kad manęs ieškotų ten. Tik praėjus parai po išsiskyrimo vėl susitikome ir jis atgavo jam taip brangią plokštelę, o aš apsidžiaugiau, kad nebereikės ja rūpintis ir saugoti nuo pažeidimų.

  Bet mūsų nuotykiai dar toli gražu nesibaigė. Kai pakankamai apžiūrėjome Brestą, aš pasiūliau ieškoti turistinių autobusų su lietuviškais numeriais. Greitai tokį radome. Juo atvažiavę rusakalbiai turistai iš Klaipėdos. Jie mus priėmė. Laisvų sėdimų vietų nebuvo, bet mes patogiai įsitaisėm ant išėjimo laiptelių. Pavažiavę gerokai nuo Bresto keliauninkai sustojo nakvynės. Rusų širdys atlapos, jie vaišinosi ir mus privaišino. Kažkiek buvo jaunimo, tai mes su Albinu suagitavome eiti į šokius (pamatėm skelbimą). Šokiai buvo panašūs į mūsų kaimo gegužinę, tik gaila, kad ją išvaikė kilusi audra su liūtimi. Permerkė iki paskutinio siūlelio. Priedo dar oras atšalo. Bet jaunystė yra jaunystė, net slogos negavom, nors miegojom šlaputėliai ant autobuso grindų. Kitą dieną laimingai pasiekėm Kauną. Tik grįžę į Akademiją, sužinojome, kad organizuojama saviveiklininkų ekskursija į Užkarpatę ir Odesą. Na, bet čia bus jau kita istorija.

Romantikas

 Kartą, grįžęs iš melioracijos, eidamas į savo mansardos kambarėlį prie durų sutikau merginą. Pasisveikinom. Ji atsirakino duris į kambarį priešais manąjį. Neatsimenu ar tąkart ką nors daugiau kalbėjome. Tą savaitgalį, per Jonines, mūsų šeima buvo pakviesta į balių Skamarakuose, pusbrolio Jono vidurinės mokyklos baigimo proga. Jo tėvai sukvietė gimines, o Jonas visą savo klasę. Koks buvo mano nustebimas, kai aš tarp jo klasiokų pamačiau ir tą merginą. Pasirodo, ji, baigusi Biržų vidurinę, laikinai įsidarbino Vabalninko vaikų darželyje ir buvo apgyvendinta tame pačiame bendrabutyje. Taip mes visą vasarą gyvenom vienas šalia kito tuščiame bendrabutyje. Užsimezgusi draugystė greitai peraugo į kažką daugiau.

 Likimas suvedė dvi jaunas sielas. Sunkus darbas buvo vienas juokas, nes žinojau, kad po darbo manęs laukia.   Tai buvo nekalta graži draugystė, nuostabūs vasaros vakarai, kai klaidžiojome po miestelį, rymodavom ant Vabalos tilto, kartais pasmaguriaudavom keliomis braškėmis ar obuoliais. Tania labai mėgo kardelius – gladiolus, kaip tada visi vadino. Rašė jaunatviškus eilėraščius, turėjo kelis dainų sąsiuvinius, dainuodavo. Aš šiek tiek brizginau gitara. 

Prisimenu 1964m.  Žolinę. Mudu buvom išėję grybauti ir prisirinkom pilną krepšį raudonikių. Teisybę sakant, pririnko Tania, nes man, daliniam daltonikui, net buvo keista, kaip greit ji juos pamato  ir tik tada, jau raunamą, pamatau ir aš. Tos pačios dienos vakarą buvom pakviesti pas mano krikšto mamą, tėčio seserį. Tuo metu jų šeima gyveno pačiame miestelio centre. Jų vidurinioji duktė kartu su Tania dirbo vaikų darželyje, o jaunesnioji buvo mano klasiokė.

  Nuo rugsėjo Biržų švietimo skyrius ją pasiuntė  dirbti Kupreliškio mokykloje anglų kalbos mokytoja. Tiesioginio autobuso iš Vabalninko nebuvo,  nes nebuvo  ir normalaus kelio. Gerai draugų išsiklausinėjęs, jau rugsėjo pirmąją pasiskolinau iš kambarioko Juozo turistinį dviratį ir beveik laukų takais numyniau pas ją. Patekau į jaunos mokytojos priėmimo baliuką, kur aš, vienuoliktokas (tais laikais abiturientas), buvau garbės svečias.  Tą svečią mokytojos šiek tiek per daug privaišino, nors viskas baigėsi gerai. Tania pasakojo, kad mus ten praminė Romeo ir Džiuljetą. Dar daug kartų važiavau tais keliukais ir takais. O kai užėjo žiema, važiuodavau aplinkiniais keliais autobusais ir pakeleivingais sunkvežimiais...

Čia Tanios tos žiemos vienas iš eilėrašių:

Vėl atnešk man puokštę baltų gladiolų,

Tegul šnabžda, šypsos jų žiedai ant stalo,

Nes tai simbolis draugystės mūsų tolių

Tų naktų žvaigždėtų ir tamsių be galo.

Vėl paduok man ranka eisim paklajoti,

Po bežadę tyla nupraustą rasų.

Ten už miesto tiltas - noriu pasvajoti.

Gera stadionu vaikščioti kartu.

Drąsu jausti ranką tvirtą ir šiurkštoką,

Vedančia į sodą skinti obuolių,

O širdis keistuolė nutylėt nemoka,

Kažką savy slepia, bet nuslėpt sunku.

Radijas nutyla, laukiant vėl jos garso,

Lupose sustingsta pirmas bučinys,

O širdis krūtinėj kibirkštėles žarsto,

Laikas viską neša - meile ir viltis.

Vėl atnešk man puokštę baltų gladiolų

Eisim prie baseino, upės Vabalos.

Nes, tai simbolis draugystės mūsų tolių

Ir jo skambų aidą metai atkartos.

  Ir metai atkartojo.

 Praėjo penkiasdešimt metų. Mano pusbrolis Jonas skype man papasakojo apie klasės susitikimą, atsiuntė nuotraukų. Aš tada ir paklausiau apie Tanią, keliais žodžiais jam pasakiau apie anos vasaros  romantiką.    Štai ką jis man parašė:

 Sveikas Povilai.     Ačiū už atvirumą ir pasitikėjimą manimi. Na tu čia puikiai man atlikai išpažintį, detaliai nušviesdamas 50 metų senumo savo "griekus". Malonu, kad tu taip šiltai prisimeni savo jaunatvišką gražią draugystę su mano klasioke Tania. Klasėje ji buvo tikrai padori, miela mergaitė su lyriniais nukrypimais. Kai mokėmės, ji gražiai draugavo su mano suolo draugu Antanu.    Na o dabar tu tik paklausyk. Po to, kai mes paskutinį sykį kalbėjomės per Skype ir tu man papasakojai apie jūsų draugystę su mano klasioke (man tai buvo naujiena), kitą dieną man skambino Tania ir beplepant apie visokius niekus, ji manęs paklausė, ar aš neturiu tokio pusbrolio Karoblio Povilo. Atsakiau, kad taip, turiu. Tuomet ji man pradėjo pasakoti apie jūsų nuostabiai gražią, romantišką, nekaltą draugystę. Prisiminimai labai šilti, jinai tave tiesiog idealizavo, klausė ar aš palaikau ryšius su tavim. Atsakiau, kad palaikau. Tuomet jinai prašė perduoti kuo geriausius linkėjimus  tam geram žmogučiui. Pažadėjau, kad būtinai perduosiu. TAD PERDUODU - PRIIMK. O kad tu man apie ją pasakojai - aš neišsidaviau.        Tai va, išklausiau abi puses ir darau reziume: anuomet jūsų žydinčios jaunystės  laikais, likimo paskirti keliai buvo suvedę jus į vieną labai gražų draugystės ir meilės kelią. Tai nedažnas atvejis, kai taip pagarbiai ir šiltai du žmonės išsaugo 50 metų taurių jausmų prisiminimus. Jūsų atvejis man tiesiog glosto širdį.        O dabar dėl tų nuotraukų. Taip, tu teisus - Tania stovi tarp tų dviejų mokytojų su gladiolėmis.                                                                       Pagarbiai,    Jonas

Zimagoras

   

Tais laikais taip vadino dirbančius melioracijoje, atseit žiemą lieka be darbo

(zimoj gore – žiemą vargas)

Neatmenu kas pasiūlė, bet aš iš karto susidomėjau ir sutikau. Tai buvo bebaigiant  dešimtą, priešpaskutinę tada, klasę. Renkama brigada iš abiejų dešimtų klasių vaikinų darbui per vasaros atostogas melioracijoje. Buvo surastas tą darbą išmanantis brigadininkas – vidutinio amžiaus žmogus, kaip paaiškėjo kiek privengiantis fizinio darbo.  Bet tai mums, jauniems, sveikiems septyniolikmečiams nebuvo jokia kliūtis. Visus sunkesnius darbus mielai padarydavome. Reikėjo naujai iškasto melioracijos griovio šlaitus kastuvais išlyginti, išvalyti vagą, ten sukalti kuolus ir žabais iš abiejų tėkmės pusių išpinti tvoreles, o šlaitus velėnuoti. Nemažai paruošiamųjų darbų.  Prisidaryti tų kuolų, prisikirsti žabų, prisiplėšti velėnos, viską atsivežti. Specialiu padargu, panašiu į plūgą, pasikinkę arklį, nušienautoje lankoje pripjaudavome velėnos, ją suvyniodavome į tokius dviese panešamus ritinius. Prigaminę pakankamai velėnos atsikviesdavome vikšrinį traktorių, velėną sukraudavome ant didžiulės velkamos skardos ir veždavome prie griovio. Visiems labai rūpėjo pavairuoti traktorių, tai dažnai traktorininkui tai būdavo poilsio valandžiukės.

  Dirbome sunkiai, bet buvome žvalūs ir laimingi. Valgydavome, kas ką buvome įsidėję iš namų.  Su pavydu žiūrėdavau kaip Vitas (netoli darbo vietos gyveno)  atsinešdavo įvairesnio maisto: pieno, varškės. Kiti taip pat dviračiais važinėjo iš namų. Tik aš vienas, kurio namai nuo Vabalninko buvo už gerų keturiolikos kilometrų ir dar ne visada išvažiuojamų kelių, įsiprašiau į mokyklos bendrabutį ir dažniausiai valgydavau iš namų atsivežtus lašinius. Gal dar ką nusipirkdavau iš parduotuvės, bet dabar, praėjus penkiasdešimt metų, man, kiek prisimenu, toks maitinimasis nebuvo jokia problema.

  Pinigus sumokėjo tik rugsėjo mėnesį. Teko važiuoti į melioracijos būstinę Parovėjoje, dar kiek už Biržų. Gautą algą beveik visą tuoj pat ir išleidau – Vabalninko universalinėje parduotuvėje -nusipirkau man patikusį elegantišką žieminį paltą.  Prieš tai nešiojau labai neišvaizdų, nors ir šiltą, kurį man „padėjo“  už tėvų pinigus nusipirkti brolis. Aišku jis norėjo gero, kad aš nesušalčiau.  Bet dabar, kai pats galėjau pirkti, nusipirkau gerokai šaltesnį, gal kiek mažoką (nes greit išaugau) , bet užtai su juo jaučiausi kaip tiktas inteligentas.

  Negaliu nepaminėti ir neigiamo dalykėlio – ėmiau rūkyti. Tas pats Vitas, mano tolimas giminaitis, atsinešdavo cigarečių, pavaišindavo, o kartais mesdavo standartinį – nusipirk, žinosi kiek kainuoja. Ėmiau nusipirkti. Iš karto silpnesnes, vėliau, jau studentaudamas stipresnes su filtru, kurį laiką, nusižiūrėjęs į Jaseniną net rūkiau pypkę, pirkdavau kvapnų bulgarišką tabaką. Bet veikiai, vis trūkstant pinigų, perėjau prie „Primos“, antrų pagal prastumą cigarečių be filtro. Ir taip save nuodijau kokį tuziną metų, kada pavyko visam laikui šia nelaime atsikratyti.    

   Dirbdami nepijokavome - nebuvo jokių aplaistymų. Prisimenu, kartą gaudėm karosus tinklu kažkokiam prūde.  Vakarais visi išvažinėdavo į namus, į kaimus,  tik aš vienas grįždavau į miestelį, kur manęs turėjo laukti  tuščio nedidelio pastato mansarda, bet iš tikrųjų laukė didelė staigmena.

  

Vizituotojas

Man buvo trylika su puse. Sėkmingai mokiausi Šukionių septynmetėje mokykloje septintoje klasėje. Vis pagalvodavau, kur mokytis toliau. Brolis Leonas, už mane vyresnis šešiais metais, tą vasarą vedė ir gyveno kaime netoli Svedasų.  Kai vasarą, per Petrines abu su Aldute buvo apsilankę pas mus, jis lengva ranka pakvietė: „Važiuok pas mane, galėsi lankyti Svėdasų vidurinę“.  Man tas kvietimas vis neišėjo iš galvos. Jis savotiškai viliojo, nes gyvenčiau šeimoje. Kita alternatyva – Vabalninkas, penkiolika kilometrų nuo namų,  bendrabutis ar pas svetimus žmones. Žiemos atostogų metu susiruošiau pats vienas važiuoti į Svėdasus. Kaip ten mane tėvai išleido, nežinau. 

Nuėjęs apie keturis kilometrus iki autobuso, nuvažiavau į Vabalninką, ten, palaukęs kelias valandas, sėdau į autobusą važiuojantį į Uteną. Brolis buvo pasakojęs, kad tą kaimą (Sliepšiškį) galima pasiekti neprivažiavus Svėdasų: išlipti anksčiau ir eiti pėsčiomis. Kol privažiavom reikiamą vietą ėmė temti (juk žiema). Išlipau ir einu pas žmones klausti kelio. Gerieji žmones labai stebėjosi, kaip tėvai gali vaiką išleisti tokiai kelionei. Dar pasakė, kad tas kaimas gana toli, ir kad reikia eiti per girią. Jie mane priglaudė, pavalgydino ir paguldė ant šilto duonkepio pečiaus, o rytą pakinkė arklį ir kaip kokį siuntinį pristatė broliui Leonui, jo mielai žmonytei Aldonai, jos mamai ir broliui Antanui. Šie ne mažiau stebėjosi tokiu žiemos vizituotoju. Brolio naujoj šeimoj buvau priimtas labai šiltai, visi apie mane šokinėjo. Antanas net išsivedė kažkurią dieną prie ežero, tiksliau ant ežero poledinės žūklės. Mūsų tėviškėj   nėra ne tik ežerų, bet net ir kiek rimtesnės upės, todėl labai susidomėjau. Kad netapau žvejys, turiu dėkoti tam kartui, mat visą dieną prašalę, nieko nesugavom. Taip jau pasitaikė, o aš visam gyvenimui įgijau imunitetą tokiam užsiėmimui.

Kaip ten bebūtų, bet mano kelionės tikslas buvo pasiektas. Nors Sliepšiškis ir gerokai arčiau iki Svėdasų, negu Leliškiai iki Vabalninko, bet vis tiek per toli, kad kasdien vaikščiočiau į mokyklą. Pasidarė aišku, kad toliau mokysiuos Vabalninke, kur turėsiu ir apsigyventi. Taigi sau išsprendęs tą painų uždavinį, ramus grįžau į namus ir kibau į mokslus baigti Šukionių septynmetę.

Rezistentas

Rezistentas

Gimiau 1947 m., pačiame partizaninio karo įkarštyje. Iki šiol nežinau tikslios savo gimimo datos. Nežinau ir tiek. Kai mano mama laukėsi penktojo vaikelio, tai yra manęs, pas mus, greičiausiai per Kalėdas, apsilankė dėdė Jonas su šeima. Iki mano gimimo dar buvo likę geri šeši mėnesiai, bet apie atsirasiančią dar vieną burną mama broliui ir brolienei pasisakė. Mūsų šeimyna per tėčio ir mamutės darbštumą niekada nebadavo, bet turtingesnei viešniai pasirodė, kad aštuonių žmonių, įskaitant senelius ir mane, šeima skursta ir jai reikia padėti. Gal dar ir tėtis pasiskundė kokiomis nors finansinėmis bėdomis. Dėdinai gimė nuostabus, sakyčiau, sovietų valdžios atžvilgiu rezistencinis, net piktdžiugiškas planas. Gi sovietai moka už vaikus pinigus, o už penktą vaikelį tie pinigai gerokai padidėja. Tikriausiai tėčiui sutikus, dėdina 1947 m. vasario 22 dieną, kaip tik sovietų armijos dienos išvakarėse, apylinkės būstinėje, per pažintis, įregistravo Povilą Karoblį. Gerai kad atspėjo, kad gims berniukas. Mamai su tėčiu pirmiausia buvo gimusi duktė, o po to, prieš mane, net trys berniukai. Gal tai ir padėjo nuspėti.

Šeima iš tiesų gavo tą vienkartinę išmoką ir tuos, kaip tada atrodė, nemažus pinigus  tinkamai panaudojo. Panaudojo ir užmiršo, nes aš gimiau tik po gerų keturių mėnesių. Į kūmus  pakvietė tą patį dėdę Joną ir mane sėkmingai pakrikštijo Jonu ir niekaip kitaip. Įtariu, kad apie minėtą aferą nei mano mama, nei dėdė Jonas nieko nežinojo, nes, gerai pažindamas mamą, galiu tvirtinti: ji to nebūtų leidusi. Tai ko gero buvo dėdinos su mano tėčiu bendras projektas, nes vardas Povilas tikriausiai buvo parinktas tėčio brolio garbei. Septyniolikmetis jo brolis, seneliams iš sodžiaus keliantis į vienkiemį, dirbo prie namo statybos, sušilęs atsigėrė šalto vandens, susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

  Mano sesuo yra sakiusi, kad vežant krykštyti, keturių vyresnių vaikų taryba pareiškė, kad jiems reikia Jono. Tam galėjo būti keletas priežasčių: kaimynystėje augo guvus gal dvylikos metų berniukas Jonas  Karoblis, antros eilės pusbrolis,  Jonu neseniai buvo pakrikštytas vienos tėčio sesers sūnus, be to Joninėms toks vardas  buvo reikalingas, nes gimiau dar neišblėsus šios šventės laužų atšvaitams. Petrinėms-Povilinėms, didžiajai Krinčino parapijos šventei, jau buvo vyriausias sūnus Petras.

   Ir taip Joniukas augo, augo, ėmė lankyti mokyklą net baigė septynmetę vis dar būdamas Jonu. Bet va stojant į Vabalninko vidurinę prireikė gimimo liudijimo. Ir prasidėjo. Niekas niekur neranda įrašo apie Jono Karoblio gimimą. Po ilgų pakartotinių paieškų pagaliau rado gerokai anksčiau gimusi Povilą, tik ne tame ir net ne kaimyniniame kaime. Dėl šio antro nesusipratimo net užrūstinau karinio komisariato pareigūną, kai paklaustas, kokiame kaime gimiau, pasakiau savo tikrąjį kaimą Leliškius.  Netikrąją gimimo datą jau žinojau mintinai, bet va , kad kaimas ne tas įrašytas buvau pamiršęs. „Tai ką, savo kaimo nežinai, kad kaimyno kaimą sakai“ – pakėlė balsą, žiūrėdamas į savo popierius.

 Pradėjęs lankyti kitą mokyklą, prie naujojo vardo pripratau iš karto, nes ten manęs niekas kitaip ir nevadino. Laikui bėgant ir šeima ir net giminės ėmė mane vadinti Povilu. Nors dar ilgai kai kurie vaikystės draugai pavadindavo Jonų. Kaip tik toks atvejis kartą pasitaikė, kai einant su savo būsimąja žmona, sutiktas žemietis mane pavadino Jonu. Ši net pasimetė, pagalvojus, kad aš nuo jos slepiu tikrąjį vardą. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – pensiją ėmiau gauti beveik pusmečiu anksčiau. Šį kartą apgavau nebe okupacinę SSSR, o savo mielą Lietuvėlę. Bet, ko gero, man, rezistentui dar prieš gimimą, tai atleistina, tuo labiau, kad ne aš tuos popierius suklastojau. Iki šiol neprisiruošiu bažnytinėse knygose susirasti savo tikrosios gimimo datos. Pagal savo būdą nusistačiau Vėžio horoskopą, o gimtadienį švenčiu kartu su vardadienių.

P.S. Jau išsiaiškinau. Gimęs liepos 16 d. Pakrikštytas Jonu Povilu (be numerio ) 

Partizanas

Partizanas

  1954 m. birželio 30 d., dar giminėms neišsiskirsčius po Petrinių šventės, mes, keli vaikai, buvom išėję į mišką  ar tai uogauti, ar umedžiauti.  Vidury dienos  ėmė temti ir kelioms minutėms visiškai stojo naktis. Buvo apsiniaukę, todėl , nematydami saulės, nežinojome kas čia vyksta. Tais metais Lietuvoje buvo visiškas saulės užtemimas. Mano atmintyje jis užfiksuotas ryškiai tik neatsimenu su kuo aš ten buvau, nes niekas nieko nebeatsimena. Kitas pilnas saulės užtemimas Lietuvoje, pasirodo, bus tik 2195 m.

   Baigiantis tų metų rugsėjui, pas mus apsilankė nepažįstama viešnia ir ėmė kalbėtis su mama. Pasiklausęs kitame kambaryje, supratau, kad kalba eina apie mane, kad man laikas būtų eiti į mokyklą, bet kažkodėl neinu. Man tokios kalbos labai nepatiko – matyt turėjau nebaigtų savo projektų. Tyliai pasišalinęs, nubėgau į klojimą ir labai gerai pasislėpiau šiauduose.  Taip nenorėjau į jokias mokyklas. Nežinau kodėl nenorėjau.  Vyresnieji broliai, parėję iš mokyklos dalindavosi tarpusavyje  įspūdžiais. Kai jie pasakodavo, kad žaidė ant aikštelės, aš įsivaizduodavau tą aikštelę kažkur aukštai. Mokyklos nebijojau, bet man taip patiko būti namuose.

  Na po ilgų ieškojimų partizaną surado, išprausė ir jau kitą dieną nuvedė į mokyklą už kokių trijų kilometrų, į Daniliškių pradinę. Mokykla buvo įkurta ištremto ūkininko sodyboje.

  Kaip nekeista, bet man mokykloje patiko nuo pat pirmos dienos. Senutė mokytoja  mokėjo pagirti, paskatinti. Nors buvau beveik mėnesiu pavėlavęs, bet greitai pavijau visus, net tapau pavyzdžiu kitiems.

   Mano šiokie tokie vargai prasidėjo kai antroje klasėje pasikeitė mokytoja. Senutę pakeitė jauna, įdėjinė bolševikė, savotiška stačiokė. Tada viena mokytoja mokė visas keturias klases vienoje patalpoje. Trims klasėms užduodavo skaityti ar rašyti, o ketvirtajai aiškindavo ar klausinėdavo. Prisimenu, kai visi ketvirtokai nežinojo, kas yra Sovietų Sąjungos sostinė, aš pakėliau ranką ir kai leido kalbėti išpyškinau taip , kaip ją vadino mūsų kaime -„Maksva“.  Užuot pagyrusi mane, gerokai pasišaipė.

   Ji su vyru ir dviem vaikiukais apsigyveno pas savo uošvienę puskilometris nuo mūsų. Ar jai patikdavo namo eiti ne vienai, bet vis rasdavo priekabių palikti mane po pamokų, o tada kartu eidavome namo. Palikdavo ne vienam kartui, o visai savaitei. Aišku, nebuvau vienintelis taip baudžiamas. Už mokslą prikibti neišeidavo, bet bent kokius tris kartus teko.

  Sėdėjau pirmam suole, bet ne prie mokytojos. Tais laikais rašydavome plunksnakočiu, jo metalinę plunksną dažydami  į rašalą. Kartą kimšau viena ranka rašalo buteliuką, o tas išslydo ir tėškėsi ant grindų prieš mokyklinį suolą. Lemenau pasiteisindamas, kad viena ranka. „Ką nežinai, kad viena ranka tik užpakalį pasikrapštyti“.  Bausmė – savaitė po pamokų.  Bene aštriausias jos palyginimas buvo vienam pamelavusiam vaikiui: „Įsivaizduok žmogžudį – peilis kruvinas rankoj, o jis sako kad nekaltas“.  Nesupratęs palyginimo ėmė teisintis, kad jis ne žudikas. O po daug metų jis nudūrė savo tėvą. Tai gal tik nelemtas sutapimas, bet kas ten žino.

  Kitas mano popamokinis maratonas buvo kaip tik melavimas. Mokyklos tualetas, kaip mes tada vadindavom, budelė, buvo lauke, kiek toliau nuo mokyklos pastato.   Bet mes, berniukai, per pertraukas , kad nereikėtų laukti eilėje, bėgdavom už pastato, kur nebuvo langų. Kartą per pamoką prispyrė trumpas reikaliukas, išsiprašiau ir iš įpročio užbėgau už mokyklos. Kai grįžau, mokytoja ėmė tardyti, kur dariau. Budelėj, melavau. Meluoji, sako, per langą mačiau, kad ėjai už namo.

  Na o trečio karto nebeatsimenu, gal jo visai ir nebuvo.

  Pasitaikė ir patinkančių  momentų.  Per dainavimo pamoką iš visų keturių klasių padarydavo chorą ir mes visą pamoką smagiai dainuodavom.  Kartą mokytoja suorganizavo spektaklį, berods „Vakaro svečias“. Vaidino suaugusieji ir mudu su klasioke Kristina. Man teko vaidmuo iš Rusijos atvykusio berniuko. Teko kalbėti rusiškai. Žodžių buvo nedaug, todėl aš juos iškaliau pagal tarimą, na šiek tiek pasiaiškinau, ką jie reiškia. Spektaklis, kiek supratau, pavyko, tik , prisimenu, kaip ruošiant sceną, suaugėliai artistai skėlė riebius anekdotus ir labai keikėsi.

    Po antros klasės, netolimame nuo mokyklos kaime gyvenantis mokytojas  išsirūpino atidaryti mokyklą savo namuose, todėl dalis mūsų vaikų perėjo ten. Mokytoja,  kažkokiu tai būdu perkėlė likusią mokyklos dalį į savo uošvės namus.  Buvau be galo pamalonintas, nes mokykla pasidarė ranka pasiekiama.  Pati mokytoja greitai išsikėlė kitur, o atkėlė jauną, puikią, su kuria jokių problemų nekildavo, net buvau laikomas pirmūnu.  Ir ši mokytoja režisavo suaugusiųjų spektaklius. Kartą ir man teko vaidinti, nors jau mokiausi kitos mokyklos, berods, šeštoje klasėje. Šį kartą artistai buvo tikrai kultūringi. Vaidino ir mano brolis Juozas ir antros eilės pusbrolis Jonas Karoblis, buvęs teisės studentas, už politinę rezistenciją kalėjęs Mordovijos lageriuose.  Jis su ta mokytoja dar tais pačiais metais apsivedė.

  Na o su „aršiąja“ mokytoja ir jos dukra, kartą, per vieną balių, tada  jau buvau baigęs studijas, trise sustoję  gonkely  traukėm dainą  „Su raudonais guzikais“.