Praktikantas klajoklis

Po dviejų kursų, vasarą,  mūsų grupei pasisekė praktiką atlikti Lipecke. Kitos keturios grupės liko Lietuvoje. Važiavome traukiniu per Maskvą ir joje praleidome visą dieną.  Prieš metus man su akademijos saviveiklininkais teko lankytis Piteryje, todėl Maskva, jos metro ir kitos įžymybės man tokio įspūdžio kaip kitiems nebepadarė. Didelę dalį dienos su grupioku Albinu atsiskyrėme nuo grupės ir nardėme po miestą  vieni. Vakare visi sėdome į traukinį ir per naktį pasiekėme Lipecką, esantį už beveik 500 kilometrų į pietus nuo Maskvos. Lipeckas grynai pramoninis miestas su ketaus aukštakrosnėmis, plieno lydymo ir valcavimo gamyklomis, kurias mums pirmiausia ir aprodė. Vėliau įdarbino traktorių gamykloje. Man teko darbuotis prie frezavimo staklių. Darbas gana monotoniškas ir nuobodus. Įdedi ruošinį, paleidi stakles, matuoji. Ir taip visą pamainą. Toks darbas aiškiai netiko mano būdui. Atsigaudavome po darbo. Vakarais viename miesto skvere vykdavo taip vadinamos masinės vaikštynės. Jaunimas susirinkęs eina visa laiką ratu apie tą skverą. Taip susipažįsta, atsiranda poros. Gana įdomu būdavo ir mums ten sudalyvauti. Net du vaikinai iš mūsų grupės ten susirado sau busimas žmonas. Jas parsivežė ne iš karto, tik sužinojom, kad parsiveža ir veda.

Nuotraukoje: Albinas su akinukais, virš manęs laiko aktoriaus J.Nikulino nuotrauką.

Kai baigėsi praktika, visi grįžo vėl per Maskvą. Tik mes su Albinu vėl atsiskyrėm nuo visų ir pasirinkom važiuoti per Kijevą ir Brestą. Teko važiuoti už savus uždirbtus pinigėlius, kurių ne kažkiek tebuvo (kitiems bilietus nupirko Akademija). Pakeliui buvom išlipę Voroneže, kurio centras po Lipecko paliko neblogą įspūdį. Visą dieną praleidom Kijeve, kur radom tikrai puikių vietų, patiko ir pagrindinė gatvė Chresčiatikas.  Toliau, taupydami savo pinigėlius nutarėm važiuoti zuikiu. Vakare nusipirkom bilietus iki artimiausios stotelės, kad įsėstume į traukinį. Vagone susiradau tuščią lentyną skirtą daiktams sudėti, ten sukėliau savo daiktus ir pats užlipęs susirangiau. Albinas, neradęs panašios prieglaudos, paliko man savo daiktus ir nuėjo į kitą vagoną. Pavargęs per dieną, kaip mat užmigau. Paryčiui mane pažadino traukinio palydovas. Iš karto nesusigaudžiau kas per reikalas. Jis man paaiškino, kad šį vagoną atkabina. Aš iš miego pasimetęs, užuot perėjęs į kitą vagoną, išlipau lauk. Tiesa, prieš tai palydovui pasakiau, kad paimu draugo daiktus. Atsigodojęs lipu į kitą vagoną, bet ten jau kitas palydovas prašo bilieto, o be jo manęs niekas nebeįleido. Taip ir likau Kovelyje. Gerai, kad pas mane liko gabalas lašinių, dar duonos ir  pomidorų buvom nusipirkę. Pavalgiau, pasiėmiau visą mantą, tarp kurios buvo ir Albino Kijeve nusipirkta didelė Dino Rido vinilinė plokštelė, sėdau į miesto autobusą, kai tik jie ėmė važinėti. Pavažiavau į miesto pakraštį Bresto pusėn ir balsuoju. Gana greitai mane paėmė sunkvežimio vairuotojas, nuvežė gerą pusę kelio ir paleido kažkur prie Ukrainos ir Baltarusijos sienos. O čia  - jokios tinkamos mašinos, tik vietinių kolūkių. Saulė svilina, aplink laukai, jokio medžio ir jokio šešėlio. Pralaukiau daug valandų, kol mane paėmė latviai su automobilių Volga. Atsiprašiau, kad neturiu pinigų, numojo ranka ir paėmė. Jie būtų nugabenę mane iki pat Kauno, bet kaip aš galėjau praleisti progą ir neapžiūrėti Bresto tvirtovės.

  Sėdžiu vakare traukinių stotyje ir netikėtai per garsiakalbį išgirstų savo pavardę, Mane kviečia į stoties milicijos kambarį. Supratau, Albinas manęs ieško. Jis tada puikiausiai traukiny išsimiegojo, atvažiavo iki Bresto ir ėmė ieškoti manęs ir savo plokštelės. Tada stoties darbuotojai jam pasakė, kad vienas vagonas buvo atkabintas  Kovelyje ir kad draugas paėmė jo daiktus. Bresto stotyje jam davė bilietą atgal į Kovelį. Nuvažiavęs ir manęs neradęs, skambino vėl į Brestą, kad manęs ieškotų ten. Tik praėjus parai po išsiskyrimo vėl susitikome ir jis atgavo jam taip brangią plokštelę, o aš apsidžiaugiau, kad nebereikės ja rūpintis ir saugoti nuo pažeidimų.

  Bet mūsų nuotykiai dar toli gražu nesibaigė. Kai pakankamai apžiūrėjome Brestą, aš pasiūliau ieškoti turistinių autobusų su lietuviškais numeriais. Greitai tokį radome. Juo atvažiavę rusakalbiai turistai iš Klaipėdos. Jie mus priėmė. Laisvų sėdimų vietų nebuvo, bet mes patogiai įsitaisėm ant išėjimo laiptelių. Pavažiavę gerokai nuo Bresto keliauninkai sustojo nakvynės. Rusų širdys atlapos, jie vaišinosi ir mus privaišino. Kažkiek buvo jaunimo, tai mes su Albinu suagitavome eiti į šokius (pamatėm skelbimą). Šokiai buvo panašūs į mūsų kaimo gegužinę, tik gaila, kad ją išvaikė kilusi audra su liūtimi. Permerkė iki paskutinio siūlelio. Priedo dar oras atšalo. Bet jaunystė yra jaunystė, net slogos negavom, nors miegojom šlaputėliai ant autobuso grindų. Kitą dieną laimingai pasiekėm Kauną. Tik grįžę į Akademiją, sužinojome, kad organizuojama saviveiklininkų ekskursija į Užkarpatę ir Odesą. Na, bet čia bus jau kita istorija.