Studentiški Karpatai

Tik grįžęs iš Lipecko praktikos, po visų klajonių, sužinojau, kad organizuojama saviveiklininkų ekskursija į Užkarpatę ir Odesa. Ekskursija dviem savaitėm, tuoj pat, rugsėjo mėnesį.  Akademijos studentai vasaromis turėdavo praktikas, o rugsėjo mėnuo buvo atostogos. Man labai patikdavo tos atostogos, kai visi kiti dirba ar mokosi. Na o vasarą aš dar susiveikdavau kažkiek neoficialių atostogų nusukdamas nuo praktikos.

Važiavo  apie šešiasdešimt studentų. Keli saviveiklininkai apsigalvojo, tai aš į jų vietą dar suorganizavau važiavimą ne saviveiklininkams - Albinui ir dar dviem grupiokams.

Nuotraukoje trys grupiokai: Albinas, Povilas ir Pranas. Luckas. Būsimuosius inžinierius mechanikus sudomino prieškarinis asfalto volas.

Važiavome dviem nedideliais autobusais ir dviem dengtais sunkvežimiais. Kiek nusiminėm, kad oberfuksams (antrakursiams) teks važiuoti sunkvežimiu, bet  greitai važiuojantys autobusais mums ėmė pavydėti. Sunkvežimiais vežėme dar ir čiužinius, tai mes juos keliais sluoksniais sutiesdavome ant grindų ir patys patogiai išsitiesdavome. Kur kas geriau nei dvi savaites išsėdėti autobuse.

Nuotraukoje: Už merginų mūsų transportas

  Kelionė buvo nuostabi. Kas vakaras šokiai, dainos. Tik vienai mergaitei nepasisekė. Gal net pirmoje gegužinėje šoko basa ir į stiklo šukę giliai persipjovė koją. Tai ją ir vežiojomės sutvarstytą tas dvi savaites. Ir kas keisčiausia, vis tiek buvo laiminga.

 Su mumis nevažiavo nei vienas dėstytojas – visiška studentų savivalda. Merginos, iš ekskursijai skirtų pinigų gamindavo valgymą, mes parūpindavome malkų ir vandens. Kalnuose pirkom ir kepėm aviną, Odesoje virėm žuvienę, Užkarpatėj ir Moldavijoj prisivalgėm vynuogių.

Nuotraukoje: Aš sėdžiu antrame plane – baigiu pusryčiauti.

Tuo metu vėl buvo madingos studentiškos kepuraitės. Tada net nežinojome, kad panašias nešiojo prieškario studentai, įvairių korporacijų nariai. Mūsų, „akademikų“ jos buvo žalios, iš dailaus lygaus velveto su juodu blizgančiu snapeliu. Pinigų turėjome mažai, mus maitino iš ekskursijai skirtų pinigų, todėl pagrindinis pirkimas buvo aplankytų vietų ženkliukai, kuriuos tuoj pat segėme prie kepuraitės.

Nuotraukoje: Dar kelionės pradžioje, kažkur Baltarusijoje, netoli mūsų laikinos stovyklos, vienas vairuotojas rado grybą. Studentiška kepurė jam buvo per maža.

Važiavome Ukrainos pakraščiu, kuris anksčiau priklausęs Lenkijai. Labai patiko Lvivas. Na o už Lvivo jau tuoj ir Karpatai – mums lygumų gyventojams, nemačiusiems kalnų, tai stebuklų stebuklas. Tada jau ir čiužinių nebeprireikė – taip įdomūs buvo reginiai. Nuostabūs tie kalnų serpentinai, perėjos. Ten kažkur įsirengę stovyklą, pirkome ir kepėme aviną. Kitaip ten skambėjo ir mūsų dainos. Šaunus buvo žygis į Dvynių (Bliznecy) viršukalnę.

Nuotraukoje: Pakeliui į viršukalnę. Aš pirmoje eilėje antras iš dešinės.

Labai patiko Užkarpatė su savo gražiai sutvarkytais kaimais ir miesteliais – gražus Austrovengrijos palikimas. Patiko ir jos žmonės – huculai ir vengrai  Buvo pats vynuogių sezonas.

Moldavijoje mes keli vienos palapinės gyventojai buvom nuėję į kaimo šokius. Buvo keistą girdėti, kaip tas gerai pažįstamas instrumentas išgauna visai kitokius, pietietiškus garsus. Vietiniai vaikinai mus nusivedė į kolchozo arbūzų lauką. Eini visiškoje tamsoje kol užkliūni už arbūzo, tada reikia jį keliu paspaudyti ir iš traškesio nustatyti ar jis prinokęs. Į stovyklavietę parsinešėm didelį maišą gerai prinokusių.

Odesoje aplankę miesto įžymybes, apsistojome ant jūros kranto, maudėmės, virėm žuvienę.

Nuotraukoje stovime vienoje iš įžymiųjų Potiomkino laiptų pakopų. Aš su juodais akiniais.

Nuo Odesos tiesiu keliu patraukėme į Kijevą.

Ir taip, tais metais mes su Albinu per gerą mėnesį du kartus pabuvojome Breste ir Kijeve.

Na o po kiek metų tuo studentišku maršrutu „žiguliuku“ pravežiau ir savo žmoną. Tada jau lipome į aukščiausią Ukrainos viršukalnę – Hoverlą. 

         povils