Streikininkas

Akademijoje buvo tradicija naujuosius mokslo metus pasitikti smagiu šokių vakarėliu. Nebuvau didelis šokių mėgėjas, bet tada taip viskas sukrito. Bendrabutyje šventėme kambarioko gimtadienį. Kiek pralinksmėję patraukėme į šokius. Tada paaiškėjo, kad tų šokių nebus. Pyktis paėmė, kai buvo pasakyta, kad valdžia šokių neleis, buktai dar neišdžiuvęs išvaškuotas salės parketas. Studentai buriavosi fojė ir nesiskirstė. Budinčios paprašiau, kad duotų raktą nuo kultūros klubo. Iš ten telefonu paskambinau į bendrabutį ir išsikviečiau savo vasaros klajonių draugą Albiną. Jam prisakiau atsinešti vatmano lapą ir spalvotų pieštukų. Kai jis atėjo, ten pat, kultūros klube sukūrėme tekstą skelbimui, o jis, pasinaudojęs savo gabumais jį gražiai nupiešė ir užrašė:  “Sreikas Streikas Streikas! Akademijos kirviai norėjo sužlugdyti tradiciją, todėl šiandien šokam per naktį, o rytoj neinam į paskaitas“. Nutaikę momentą, kai niekas nemato, skelbimą prisegėme prie įėjimo į fojė. Pačioje fojė kažkas buvo atsinešęs savo magnetofoną ir jau sukosi poros. Nuėjome ir mes. Po kurio laiko išėjome pasižiūrėti, kaip ten su mūsų skelbimu. Stoviniavo studentai, bet jo jau nebebuvo. Albinas leptelėjo: „Žiūrėk, jau nukabino“. Matyt to užteko ir jį, kitą dieną, ėmė tardyti. Sulygino ir atpažino jo rašyseną. Jis atėjo pas mane ir sako: „Ką man daryti, aš jau išmestas iš bendrabučio (kažką buvo prisidirbęs ir bendrabutyje buvo apsistojęs kol dar visi nesuvažiavę) ir dabar man gresia šalinimas iš akademijos“. Teko man eiti pas valdžią ir prisiimti visą kaltę. Manęs, kaip iki tol nenusikaltusio, dar saviveiklininko smarkiai nebaudė – pašalino iš bendrabučio. Albiną, per neapsižiūrėjimą, ar tiesiog nežinojimą ką daryti, antrą kartą išmetė iš bendrabučio, tuo pačiu įsakymu.

Susiradom  be jokių patogumų butą Kauno miesto pakraštyje, kokie trys autobuso sustojimai iki Akademijos. Gyvenom keturi slunkiai. Butelį sudarė pereinama virtuvėlė ir kambarys. Virtuvėlėje buvo malkinė viryklė, kurią mes porą kartų buvom užkūrę ir kepėm blynus. Lėkščių neturėjom, tai juos dėjom ant laikraščių. Kartais darydavom miego konkursus, kas ilgiau miegos. Prizą gavo išmiegojęs iki 16 valandos. Autobusas sustodavo už dviejų namų. Tai nepatiko mūsų Albinui ir jis stotelės ženklą naktį perkėlė ant stulpo prie mūsų namo. Ir nuo to laiko spėdavom išbėgti, jau autobusui sustojus. 

Gyvenau ten neilgai, gal mėnesį, gal kiek daugiau. Šiaip ar taip, dar pavasarį buvau išrinktas atsakingu už fakulteto saviveiklą, tai, kad man nesitrukdytų, studentų valdžia, gal nevisai legaliai, bet grąžino mane į bendrabutį.