Ir taip, trečio kurso ankstyvas pavasaris. Fakultetų meno
saviveiklos apžiūra praėjo sėkmingai, bet kursiniai darbai nepadaryti, sesijos
egzaminai neišlaikyti, padėtis atrodė beviltiška. Vėl susitinkam su nelaimės
draugu Antanu ir svarstom, ką toliau daryti. Nutariam: reikia imti akademines
atostogas ir susirasti darbą. Kad
gautume akademines atostogas reikia ligų. Einame į Akademijos medicinos punktą.
Daktarė mus visapusiškai patikrina ir pareiškia: sveiki kaip kupranugariai. Norite gauti akademines atostogas,
užverbuokite po penkis donorus. Viskas
aišku, reikia donorų. Mano draugužis Antanas
tuos donorus kažkokiu tai būdu suranda.
Man sunkiau, nes aš pats negaliu duoti kraujo - sirgęs geltlige. Važiuoju į žvalgybą į tą kraujo ėmimo
įstaigą. O ten tą dieną visa grupė studenčių iš Medicinos instituto
atvaryta. Matau, kad kiekvienam donorui
duoda po du pažymėjimus: vieną reikia atiduoti užverbavusiam, kitą praleistoms
paskaitoms pateisinti. O jie abu lygiai vienodi. Užkalbinu vieną mergaitę,
papasakoju jai savo bėdas. Paprašau tos mergaitės, kad man atiduotų tą
antrąjį pažymėjimą, juk ir taip
pateisins tos dienos paskaitas, nes visa
grupė išleista. Mergaitė mielai atidavė
savo antrąjį pažymėjimą ir dar keturis surinko iš draugių. Mano žvalgyba
nuostabiai pavyko. Nunešam tuos
pažymėjimus į medpunktą ir mes jau akademinėse atostogose. Belieka susirasti
darbą.
Nuo meno nukentėję,
vėl planuojam į jį lįsti – įsidarbinti
kokiame nors Kauno rajono kolūkyje kultūros namų direktoriumi ir meno
vadovu. Jau buvome susiskambinę su
rajono kultūros skyriumi ir net gavę
pasiūlymą vykti į kažkokį užkampį. Visa
laimė, kad kalbantis su draugais, kažkas užsiminė, kad Mašinų bandymo stočiai
pastoviai reikia bandytojų. Važiuojame į Domeikavą, kur įsikūrusi ta įmonė
dabar juokingai skambančiu pavadinimu - Lietuvos MIS (pavadinimas paraidžiui
buvo išverstas iš rusų kalbos – mašinų išbandymo stotis, o apie jokias kitokias
mis tada dar nesisapnavo). Užeiname pas
direktorių. Tas smulkiai išklausinėja,
kur mokomės, kokia specialybė, kiek kursų baigėme ir priima mus. Būsime inžinieriai bandytojai, mėnesinė alga 95 rubliai. Prestižiškai skamba: ir pavadinimas ir alga.
Nuotraukoje mes su Antanu prie Bandymų stoties pastato
Bandymo stotis buvo įsikūrusi ant aukšto Neries skardžio. Jo
apačioje, prie upės, prisišliejęs Salių kaimelis. Pusė jo gyventojų lenkai,
kita pusė rusai sentikiai. Mes su Antanu apsigyvenome pas senukus lenkus, kur
mano draugas prakalbo švariausia jų tarme. Pasirodo ir jo namuose Jonavoje buvo
kalbama lenkiškai. Taigi, likau vienintelis grynas lietuvis visame kaime.
Šeimininkė visai neblogai kalbėjo lietuviškai, sakė išmokusi vokiečių laikais,
kai lietuvis viršaitis tiesiog nepriimdavo lenkiškai kalbančių. Kol nueidavo
pas jį su reikalais, kartodavo lietuviškus žodžius. Šeimininkas kalbėjo sunkiai
net ir lenkiškai. Bet mes rasdavome bendrą kalbą, ypač retkarčiais paragavę
vietinės gamybos naminukės. Buvo dvi markės to gėralo: Jasiniuvka ir
Černiachuvka – pagal varytojų pavardes. Gėralas iš cukraus, labai pigus, bet
skonis toks bjaurus, kad išgėrus ant viršaus supildavom stiklinę vandens. Tada
viskas būdavo gerai. Tada ir lenkiškai drąsiai imdavau kalbėti.
1968-ųjų vasara buvo nuostabi, ištisai saulėta. Savaitgaliais
su glaudėm išeidavom prie Nėries ir taip visai dienai. Vidury upės sala, kur
mes ir įsikurdavom. Su mumis dažniausiai būdavo vietiniai paaugliukai lenkai
Česka ir Vytka, kaip tik minėtų firmų atžalos, šaunūs vaikinukai. Dar
prisidėdavo vietinė gražuolė Lyda iš sentikių šeimos, vienuoliktos, tada paskutinės
klasės mokinukė. Mes, ko gero, abu su Antanu buvom ją įsimylėję, o ji tik
kvatodavo ir vadino mus atsarginėmis dalimis.
Ten gyvenant avarijoje žuvo jaunas kučnebilys. Kaimelyje
sentikių cerkvės ir kapinių nebuvo, todėl lydėjome gana toli į kitą sentikių
kaimą. Dalyvavome mišiose. Aš labai stebėjausi, kaip viskas panašu į katalikų,
tik žymiai ilgiau.
Su Antanu miegojom vienoje plačioje lovoje. Tada apie jokius
gėjus niekas nekalbėjo ir tai buvo normalu. Kelnes Antanas lygindavo jas gražiai
patiesęs po savimi, po paklodę. Ir kas įdomiausia, jos tikrai išsilygindavo.
Kartą kažkur truputį jas perplėšė, tai, kad nebaltuotų, toje vietoje nudažė
šlaunį juodai. Šiaip jis buvo labai šaunus vaikinas ir bendražygis. Pramokęs
vietinės lenkų tarmės ir posakių jam sakydavau: Antoni ni pływa ni toni
(Antanas nei plaukia, nei skęsta).
Baigiantis vasarai, mano draugas Antanas susirado darbą
kažkur savo krašte ir aš likau vienas.
Tais metais ir bobų vasara buvo nuostabi. Pasistačiau
palapinę pievutėje kaimelio pakrašty ir ten miegodavau. Kartą, vėlų vakarą,
prie mano palapinės sustojo miesto autobusas Ikarus. Labai nustebau, nes jų
apsisukimo vieta buvo už dviejų kilometrų, prie miesto ribos. Iš autobuso
išlipo kitas studijų draugas, su kuriuo mes kažkada klaidžiojom po Rusiją ir
Ukraina. Pasirodo, jis davė porą rublių vairuotojui, o tas vietoj poilsio padirbėjo taksistu.
Artėjant žiemos šalčiams, man skyrė kambarėlį Bandymo stoties
bendrabutyje ir nebereikėjo kasdien kabarotis į aukštą, slidų skardį. Be to dar
beveik kasdien nešdavausi savo tą vasarą pirktą magnetofoną, kuris buvo
maitinamas tik iš tinklo ir svėrė gerokai virš dešimt kilogramų. Darbe
betvarkydami dokumentus, klausydavomės muzikos. Be to viena jauna inžinierė labai
gražiai dainuodavo ir man paprašius įdainavo visą kasetę anos Lietuvos
dainų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą