Artistas

Jau esu rašęs, kad vaidinti pradėjau antroje klasėje. Vėliau, kur besimokiau, visur tekdavo ir pavaidinti. Kai įstojau į Akademiją, kambario draugas nusitempė mane į  vyrų ansamblio perklausą. Ėjau tik jį palaikydamas, nes žinojau, kad neturiu tam klausos. O sužinojau tai dar kokioje dešimtoje klasėje, kai už sutaupytus maistpinigius nusipirkau gitarą ir bandžiau išmokti groti ir kai nieko gero iš to neišėjo.  Mano naujasis kambariokas turėjo labai gražų balsą, idealią klausą ir iš karto buvo priimtas. Nors atsikalbinėjau, bet teko ir man padainuoti kažkokią liaudies dainelę. Maestro lyg atsiprašydamas pasakė, kad truputį nepataikiau. Man net palengvėjo. Tada, pagal susitarimą, tempiu kambarioką į dramos studijos priėmimą. Visi stojantieji buvo pasiruošę, išmokę eilėraštį. Aš kažkaip apie tai nepagalvojau, bet išsisukau suvaidinęs monologą iš vienuoliktoje (tada paskutinėje) klasėje vaidinto spektaklio. Komisijai, sudarytai iš režisieriaus ir vyresnių dramos studijokų, patikau, dar ir dėl originalumo, ir buvau priimtas. Mano draugas tada net nebandė, tuo labiau, kad jau buvo priimtas į ansamblį. Režisierius, Kauno dramos teatro aktorius R. Vitkauskas tais metais statė Goldonio komediją „Peštynės Kiodžėje“. (Vėliau, kiek kitokiu pavadinimu ją statė ir kažkuris teatras).

Man atiteko Fortunato – mikčiojančio senuko, vieno iš didžiausių juokintojų, vaidmuo. Pradžioje buvau penktakursio dubleris, bet greitai paaiškėjo, kad tas vaidmuo man geriau sekasi, todėl penktakursis, teisindamasis laiko stoka nusišalino ir aš likau vienas. Vaidmuo man patiko. Kai viskas gerai pasisekdavo, žiūrovai krisdavo iš juoko. Spektakliai Akademijoje paprastai buvo vaidinami pavasarį, sugrįžus iš dviejų savaičių gastrolių po Lietuvą.

Prieš Naujuosius metus Akademijoje vykdavo fakultetų saviveiklininkų varžytuvės, tada vadinamos apžiūra. Fakulteto organizatoriai ir man surado darbelio – paskaityti, pagal Donelaičio metus parašytą, vaizdelį apie egzaminų sesiją. Man tik paaiškino, kad jį gavo iš Vilniaus universiteto filologių. Paskaityti man, ko gero, pasisekė, nes iš karto tapau populiarus studentų tarpe. Čia pateikiu iš atminties, su K.Donelaičio  originalo pagalba, atstatytą parodiją.

Jau sesija vėl atkopdama budino svietą

Ir studentus visus skaityklon suvydama juokės.

Šokių salės, teatrai ir kinai tuštėti pagavo

Ir visi susivėlę, murzini, akiniuoti prie knygų palinko.

Vislab kas per metus prie knygų riogsojo,

Vislab kas po šokius ir kinus bėgiojo,

O po tam, po savo kovų užsirakinę miegojo,

Vislab tuoj pulkais išlindo įskaitų gauti.

Rods, - tarė Slunkius, - vėl bentsyk su padėjimu dievo

Išsimiegot ir sąnarius atgaivinti galėjau.

Ak! Kieksyk aš, vargų visų neminėdams,

Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.

O kad ilgiau ta sesija dar neateitų

Ir kad vis miegot mums sviete būtų paskirta.

O dabar, želėk dieve, jau įskaitos randas

Ir knygų naštos nusitverti ragina rengtis.

Taip kad iš visų pašalių susirinkę studžiai

Nei koks skruzdėlyns visur knibždėti pagavo.

O dėstytuvai kampuos sėdėdami sąrašus audė

Irgi medžiot tinklus tylomis kopinėdami rezgė.

Ir ne dyvai, kad ne viens iš mūsų didelio pulko

Verkdams ir dūsaudams namo be  įskaitų  grįžo.

Juk tie kirviai mus bėdžius jau taip nustekeno,

Kad ko gero reiks mokytis sėsti prie knygų.

Ak! Man ašaros į akis jau pradeda trauktis,

Kad anie man nabagėliui parašėlio menko pavydi.

Vai kur dingot barzdotos  mūsų gadynės,

Kai lietuvininks įskaitų ir egzaminų visokių dar nepažino.

Dramos studijoje spektaklis buvo statomas gana rimtai. Dekoracijas pagamino Kauno dramos teatro dirbtuvės, važiavom ir į patį teatrą, kur mus mokė grimuotis. Išmokau nusigrimuoti senuku, prisiderinti peruką, pasiilginti šiaip ir taip netrumpą nosį. Skelbimus spausdino kažkuri spaustuvė, prieš tai gavusi Glavlito (cenzūros) leidimą.

Į gastroles išvažiavome apie balandžio vidurį. Suvaidinome gal penkiolikoje Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos miestelių. Miegodavome toje pačioje scenoje, pasikloję savo atsivežtus čiūžinius ir patalinę. Į Antašavą net buvau pasikvietęs savo jaunesnį brolį Kazimierą ir keletą draugų, kurie buvo pasilikę Vabalninke.

  Kartu su mus vežusiu autobusiuku, važiuodavo sunkvežimis su dekoracijomis, prožektoriais ir krūva kabelių. Buvome ne tik artistai, bet ir scenos darbininkai. Man iš dalies pasisekė, kad kažkiek išmaniau elektros reikalus, todėl tapau elektriku apšvietėju ir man nereikėjo tampyti dekoracijų. Mano pareiga buvo nutiesti kabelius, pastatyti prožektorius ir pakoreguoti apšvietimą kai kiti pakeisdavo dekoracijas. Tik miestelių salių instaliacija dažniausiai buvo sena, nepritaikyta tokiam apkrovimui. Kartais, vidury spektaklio, perdegdavo saugikliai ir man tekdavo su visa apranga ir grimu eiti taisyti.

 

Antram kurse pasikeitė mūsų režisierius, nes matyt neįtiko vadovybei, gal per daug jiems kvaršino galvas. Juo tapo taip pat teatro aktorius ir taip pat labai neblogai režisuodavo, bet nebeliko studijoje tos buvusios šilumos, to tikro studijos jausmo. Nebeliko ir gastrolių, tik vienas spektaklis pačioje akademijoje.

Nuotraukoje režisierius A.Vrubliauskas su savo artistais.

Tiesa, tais metais, Akademijoje buvo įkurtas Visuomeninių profesijų fakultetas, kur studentai galėjo pasisemti žinių iš įvairių  sričių: nuo kulinarijos iki propagandos. Aš pasirinkau teatrą. Paskaitas skaitė ir praktinius užsiėmimus vedė Kauno dramos teatro aktorius S. Motiejūnas, vėliau  A. Gabrėnas.  

   

 Trečio kurso pradžioje už streiko organizavimą buvau pašalintas iš bendrabučio, teko važinėti iš toliau, todėl studijos nebelankiau. Tuo labiau, kad teko organizuoti fakulteto saviveiklą. Apie tuos dalykus kituose mano rašinėliuose.

Kai buvau pirmame kurse, keletas vaikinų iš Žemkės dalyvavome masinėse scenose statant filmą Maobito sąsiuvinis.

 Filmavo labai įdomioje vietoje – Kauno šeštajame forte. Režisieriaus asistentė įdėmiai žiūrėjo į mūsų veidus ir pasakydavo kuo būsim, ar rusų belaisviu ar vokiečių kareiviu. Aš to filmo net nemačiau. Draugai pasakojo, kad tos dienos filmuoti kadrai net nepateko į filmą. Liko tik mūsų pačių darytos nuotraukos. Panaši nepasisekusi istorija buvo su Kauno televizija. Dar visai jaunas žurnalistas Vidas Mačiulis organizavo laidą apie Kauno aukštąsias mokyklas Lietuvos televizijos jaunimo laidai. Mums, „Liuksemburgo reidio“  (apie jį kitame rašinėlyje) kūrėjams, teko garbė pristatyti Akademiją. Parašiau scenarijų, surepetavom, nufilmavo, o kai reikėjo rodyti, pirmiausia rodė didžiąsias mokyklas, o mes su kūno kultūros institutu, kaip mažesnės likom pabaigoje ir nebetilpom į laiką. Bent jau taip paaiškino. Gerai, kad niekam nebuvau paskelbęs, kad rodys.

Kai per akademines atostogas įsidarbinau Mašinų bandymų stotyje ir čia buvau įtrauktas į saviveiklą. Ir čia man tekdavo vesti koncertus. Vienas toks įdomus buvo Radijo transliacinėje stotyje Sitkūnuose, kur stovėjo didžiulės antenos ir iš kur visai Lietuvai buvo transliuojama pirmoji radijo programa. Kai mūsų muzikantai susijungė stiprintuvus, tai garsiakalbiai paprasčiausiai transliavo radiją. Buvom panikoj, bet atėjęs stoties inžinierius kažką patvarkė ir koncertas įvyko. Kito koncerto metu vos manęs nepasodino. Mūsų komjaunimo vadukas, maišytas rusas nuo Pavolgio, nuvežė mus koncertuoti į slaptą karinį miestelį Linksmakalnyje. Ko gero, jis ten tarnavęs buvo. Aš apie kariškus reikalus nieko neišmaniau, nes tuo laikų žemės ūkio studentų į kariuomenę neėmė ir jokios karinės katedros, kaip kitose aukštosiose mokyklose, nebuvo.  Išmokė tas vadukas mane keletą kareiviškų intermedijų. Vienoje iš jų aš vaidinau karininką, o jis kareivį. Prieš koncertą nuvilko nuo ten buvusių atitinkamus šinielius. Reikiamoje vietoje greitai apsirengėme, suvaidinome ir vėl juos nusirengėme. Po koncerto prieina prie mūsų aukštas karininkas ir ima aiškinti, kad aš išsityčiojau iš sovietinio karininko aprangos. Pasirodo per skubėjimą aš net nepastebėjau, neatlenkiau šinielio apykaklės ir įėjau į sceną kaip koks hipis. Šiaip taip užglaistėm tą reikalą, aiškindami mano nepatyrimu.

Tik šiais laikais sužinojau tiesą apie Linksmakalnį. „Nuo 1944 metų Linksmakalnyje įsikūrę sovietų kariškiai įrengė KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį – radijo žvalgybos centrą. Iš vietovės iškeldinti visi gyventojai, teritorija apjuosta spygliuota viela. Linksmakalnyje įsikūręs karinis dalinys buvo ypač slaptas. Jame dirbo keli tūkstančiai sovietų kariškių bei vertėjų. Iš čia buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų. Bazėje dirbusiems tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi“. Tai citata iš

http://alkas.lt/2011/12/11/linksmakalnis-miestelis-mena-ne-tik-juoka-bet-ir-siurpias-nelaimes/  Taip, kad mūsų vaidyba galėjo ir visai liūdnai baigtis.

Bandymų stoties saviveiklos vadovė sugalvojo dalyvauti agitbrigadų konkurse. Teko ir man dalyvauti ir vaidinti vos ne visuose epizoduose. Kaimo kategorijoje užėmėme kažkurią aukštą vietą. 

Teko pabūti ir Kalėdų seneliu – seniu šalčiu, kaip tada sovietiniais metais vadindavo. Iš kažkur buvo gauta stiklinė lazda, tai vaikiukai daugiau žiūrėjo ne į mane, o į tą lazdą.

Iš pradžių vaidinau ir Joniškėlio technikume su dėstytojais. Bet pamažu save perpratau, kad aš turbūt per daug jautrus, įsijaučiantis, persijungti man sunku. Labai susikoncentruoju į pagrindinį, kaip man tada atrodo dalyką, visa kita tampa nesvarbu. Taip nukenčia einamieji reikalai. Persikėlus į Panevėžį atsirado man įdomesni dalykai kaip kabineto kūrimas,  dar vėliau Sąjūdis, namo statymas savomis rankomis, augalai, kompiuteriai. Vėliau tik režisavau auklėtinių pasirodymus.