Bėglys

Mano darbas inžinieriu bandytoju ėjo į pabaigą. Laikas buvo grįžti į studijas. Dar sugalvojom nuvažiuoti į šokius, į Sargėnus. Tai didelės plytų gamyklos miestelis prie pat tuometinės Kauno ribos, priešais devintąjį fortą. Kaip tik pro Sargėnus važiuodavo mūsų maršrutinis autobusas. Važiavom visa kompanija. Prie salės durų netyčia užkliudžiau kažką iš vietinių. Kažką piktai pasakė, aš atsakiau, tuo atrodė viskas ir baigėsi. Šokiai baigėsi vėlai, autobuso nebebuvo ir mes išsisklaidę poromis, ėjome namo pėsčiomis. Bėgo kažkokie vaikinai, pribėgo, mėnesienoj pasižiūrėjo ir vienas sušukęs „tas“, bandė smogti man į veidą. Nuo smūgio išsisukau, šokau į užpustytą griovį, susiriečiau, galvą suėmęs rankomis panardinau į sniegą. Matėsi tik mano nugara. Truputį ją apkūlę, nuėjo sau.

  Kitą dieną, iš Rusijos atkomandiruoti inžinieriai suorganizavo atsisveikinimo vakaronę. Nemažai įkaušom ir aš, praradęs budrumą, su kompaniją vėl išvažiavau į šokius, į tuos pačius Sargėnus. Šokiams įpusėjus, atsirado vakarykščiai mano oponentai ir ėmė man grasinti. Kaip mat išsiblaiviau. Šokti nebeėjau, sėdėjau ant suolo apstotas savos kompanijos ir kūriau planą B.   Sumasčiau, kad išbėgęs iš salės, lėksiu ne į autobuso stotelę, o į priešingą pusę, plytinės link. Gal man pavyks nubėgti iki jos, o tada ten dirbantys darbininkai neduos manęs pribaigti. Įtampa vis augo ir po kurio laiko ir maniškiai  ėmė sakyti, kad ilgai negalės manęs apsaugoti, o be to, jie nenori su vietiniais pyktis, nes nebeturės kur eiti į šokius. Vieno šokio metu pamažu, vaidindamas ramų, išėjau į koridorių ir pro rūbinės langelį padaviau palto numeriuką. Pro atviras salės duris matau, kaip vaikinai palieka merginas vidury salės ir eina link manęs. Tos kelios sekundės, kol man padavė paltą virto mėnesiais. Gavęs paltą, kišau jį po pažasčia ir išbėgdamas pro lauko duris nuspaudžiau tada madingos prancūziškos spynos nuleistuką, kad jos užsitrenktų. Pulku pribėgę, trukdydami vienas kitam, mano persekiotojai sugaišo kelias sekundes. Užbėgęs už pastato kampo, pamačiau stovintį moskvičiuką, mažą senos laidos automobilį. Mano angelas sargas, ačiū jam, kad per mane negavo infarkto, man pakuždėjo, kad lįsčiau po tuo padaru. Kai pačiuožiau, tik tada užgirdau visos govados išbėgusiųjų balsus. Iš šviesos išbėgę į tamsą, nelabai ką matė, tad vienu balsu nutarė, kad aš nubėgau į autobusų stotelę.

  Kai balsai nutolo, išlindau iš po automobilio, nubėgau į plytinę. Dirbančių moterų (vyrų nebuvo nei vieno, gal jiems kilnoti plytas ir dar naktį buvo per sunku) paklausiau ar yra išėjimas į kitą pusę. Jos man parodė ir aš atsidūriau dideliame apsnigtame lauke. Patraukiau į Bandymų stoties pusę ir išėjau į kelią prie kitos autobusų stotelės. Netrukus atvažiavo ir autobusas, o jame ir mergaitė, su kuria ėjom į šokius. Ji jau nebesitikėjo manęs gyvo pamatyti ir labai nustebo, kad aš net nepaliestas. Ačiū Dievui, kad viskas tada baigėsi gerai. Tai buvo man puiki pamoka visam gyvenimui ir daugiau į panašius dalykus niekada nebesivėliau.