Inžinierius bandytojas

   Mašinų bandymo stotyje darbas buvo nesunkus, bet savotiškas ir, pasakyčiau, net įdomus. Mums priskyrė po kelias mašinas, kurios iš Rusijos buvo atvežtos bandyti. Su tomis mašinomis dirbdavo traktorininkas ar darbininkas ir priskirta chronometruotoja, kurį viską fiksavo specialiuose lapuose, nurodydama operacijų laiką: kada pradėjo dirbti, kada sustojo pailsėti, kada sugedo, kiek remontavo ir t.t.

Mūsų inžinierių pareiga buvo retkarčiais stebėti mašinos darbą, parašyti ataskaitą, įvertinti mašinos tinkamumą, pateikti pasiūlymus. Visa dokumentacija buvo rusų kalba ir mums tai buvo gana gera proga patobulėti.

Mūsų  laboratorijos vedėjas buvo puikus žmogus, mus jaunus suprato ir palaikė. Pačią pirmą darbo dieną jis mus savotiškai išbandė – davė surinkti atskiromis dalimis atvežtą kultivatorių. Na, mes uoliai, neniurnėdami, ėmėmės darbo, išsinagrinėjom brėžinį, ėmėm surinkinėti. Ne viskas sekėsi, varžtus ėmėm sukti kaip patogiau. Jis gražiai paaiškino, kad mašinose, kurios dirba laukuose, varžtai dedami iš viršaus, kad atsisukus veržlei, jie, kaip brangesnė detalė, nebūtų pametami. Surinkome tikriausiai gerai, nes vedėjas padėkojo ir daugiau už darbininkus dirbti mums nedavė. Tiesa, padėti darbininkams susigaudyti brėžiniuose, surenkant naujas mašinas teko ne kartą. Ypač su vedėju suartėjome, kai per vieno kolegos gimtadienį, Antanas gražiai pagrojo akordeonu, o aš perskaičiau aštrų Javtušenkos eilėraštį skirtą Jeseninui. Labai pakilom vado akyse. Prisimenu kartą jo asmeniniam moskvičiui kalvis sulenkė  išsitiesinusias linges ir kiek persistengė. Automobilio užpakalis buvo gerokai pasikėlęs. Kaip kurva, konstatavo vadas. Sėskit, sako, pavažinėsim, gal kiek atsities. Gerokai jis tada mus su Antanu pavėžino, bet ne ką tepelnė. Mes abu buvom jaunučiai ir lengvučiai. Kartą vežėm labai aukštą mašiną bandyti į kolūkį kažkur prie Tytuvėnų. Mašina aukšta, o dar pakrauta į sunkvežimį. Kai išsukom iš Žemaičių plento tai ir prasidėjo. Visi telefono laidai per kelią gerokai žemiau. Teko inžinieriui laipioti ant tos mašinos ir kaskart tuos laidus kilstelėti.

  Rugpjūčio mėnesį netekom vieno puikaus vairuotojo. Jį su visa mašina iškvietė į karinį komisariatą ir tik vėliau sužinojom, kad jis Čekoslovakijoje daro sovietinę tvarką.

  Rudeniop atsisveikinau su Antanu. Jis susirado kažkokį darbą arčiau savo namų. Aš, prasidėjus žiemai, palikau savo šeimininkus ir apsigyvenau atsilaisvinusiame Bandymo stoties bendrabučio kambaryje.
Nebereikėjo kasdien kabarotis į didžiulį slidų kalną (Neries skardį) ir nuo jo leistis. Bet ten progų išgėrinėti gerokai padaugėjo. Grįžo iš Čekoslovakijos vairuotojas, dzūkas rusiška pavarde. Gyveno gretimame kambaryje. Jis atsiveždavo nuostabios ruginės naminukės. Niekada po to aš tokio skanaus, duonute kvepiančio gėrimo daugiau nesutikau, nors teko ragauti labai gero škotiško viskio.

 Dažnai atvažiuodavo komandiruoti inžinieriai iš „plačiosios tėvynės“. Tekdavo jiems aprodyti Kauną ir aišku, studentų pamėgtą aludę „Rambyną“.  Atsimenu, kaip mano bendradarbis rusas, kitam, rusui svečiui „Rambyne“ aiškino, kokia graži lietuvių kalba. Sako, palygink:

Voda, voda, krugom voda  ir  gražiai tardamas skiemenis padainavo: Vanduo, vanduo, aplink vanduo.  

 Jau beveik atsisveikinant su Bandymo stotimi, per tuos vaišinimus atsitiko vienas įvykis, apie kurį papasakosiu kitame rašinėlyje.