Demonstrantas

1972 - ji metai, pavasaris. Ruošiamės diplominių darbų gynimui. Vienas grupės draugas, jau vedęs, kad išlaikytų  šeimą įsidarbinęs merginų bendrabučio komendantu, parūpino savo valdose atskirą kambarį projektavimui. Ten mes dviese buvom pasistatę braižybos lentas ir darėme brėžinius. Tos dienos popietę pas mus ėmė lankytis kolegos, ką tik grįžę iš miesto. Jie pasakojo, kokios demonstracijos vyksta Kaune. Kažkoks jaunuolis, čeko Jano Palacho pavyzdžiu, prieš kelias dienas susidegino už Lietuvos laisvę. Buvom labai įsitraukę į savo darbus, nes spaudė laikas. Braižėme toliau, bet mintimis jau buvome ten, kur padvelkė laisve.

Vakarop komendantas atsinešė juostelės ritinėlį: išilgai geltona žalia raudona. Iš anų laikų, pasakė, mama išsaugojo. Atsikirpom tos juostelės po gabaliuką, prisisegėm prie krūtinių ir taip visą vakarą su jomis pravaikštinėjom. Net nežinau, kaip ten tada mūsų neįdavė. Tikriausiai merginų bendrabutyje mažiau užverbuotų informatorių buvo, arba jos  nežinojo,  kas tai per juostelės. Grįždamas į savo bendrabutį susipratau juostelę atiduoti jos šeimininkui.

Kitą dieną neišturėjau, mečiau visus darbus, prikalbinau vieną kambarioką ir išvažiavom į miestą, į Laisvės alėją. Žmonių jau buvo daug. Pavyko prasibrauti kiek arčiau miesto sodo, R. Kalantos susideginimo vietos. Prie Vykdomojo komiteto stovėjo pulkas pagyvenusių žmonių su raudonais raiščiais. Tarp jų pažinau ir savo vienos giminaitės  vyrą. Buvau girdėjęs, kad jis pokary buvo ar tai skrebas (pas mus taip vadino stribus) ar dar kažkas. Visi tokie vargšeliai tą dieną buvo pakelti ant kojų ginti sovietų valdžios.

Alėjoje žmonių vis daugėjo. Daugėjo ir milicijos. Per garsiakalbius vis buvo kartojama mantra: „Kauno darbo žmonės būkite protingi, skirstykitės“. Bet žmonės nesiskirstė, o priešingai - smarkiai tirštėjo.

 Atžygiavo kareiviai su šalmais ir radijo ryšio priemonėmis. Jie išsirikiavo skersai Laisvės alėjos,  susikibo už rankų ir ėmė pamažu stumti žmones, kad jie trauktųsi į šonines gatves – tik maskatavo jų sukabintose rankose ilgos juodos lazdos. Žmonės neklausė. Tada į darbą buvo paleisti tie kariški bananai. Viskas vyko kiek tolėliau nuo mūsų, bet girdėjosi žmonių šauksmai, o paskui, kai  žmonės ėmė bėgti, o „kazokai“ mosuodami lazdomis  juos vyti, vaizdelis buvo lygiai toks, kaip matytuose sovietiniuose filmuose apie caro susidorojimą su demonstrantais.   

Tų dienų nuotraukos iš interneto.

Buvom išstumti iš Laisvės alėjos ir mes, bet praėję kiemais, vėl išlindom į alėją. Čia vėl prisirinko nemažai žmonių. Žiūrėdamas kas vyksta kažkur tolėliau  aš praradau budrumą.  Staiga matau nebėra mano draugo, dairausi kur jis. Tik tada pamačiau, kad aplink vien milicija. Mano ilgoki plaukai ir platėjančios kelnės jiems aiškiai nepatiko. Vienas stumtelėjo mane į šoninės gatvės pusę ir  šūktelėjo: „bėk“. Pakliuvau tiesiai į tarpą tarp dviejų milicininkų eilių. Esu girdėjęs, kad caro laikais taip bausdavo nusikaltusius kareivius, pravesdami pro išrikiuotus mušėjus. Neskaičiavau kiek smūgių į nugarą aš tada gavau, gal kokius šešis ar aštuonis. Bet tie smūgiai buvo kažkokie nepikti. Gal jų rankos buvo jau pavargę, o gal jie buvo vietiniai, kauniečiai ir širdimi palaikė demonstrantus. Be to buvau jaunas ir labai liaunas, kažkaip vis tą nugarą smūgio momentu bėgdamas šiek tiek patraukdavau. Prabėgęs tą bausmės rikiuotę, toliau gatvėje vėl sutikau savo kambarioką. Nusirengęs švarką apžiūrėjau ar jis netrukęs. Beveik jokių žymių. Net ir nugarą tik truputį peršti.

Nutarėm, kad demonstracijų mums jau užtenka, tik reikia nuplauti kovų dulkes. Ir ne tik kovų, dar ir nuo įtempto diplominio rašymo. Aplinkiniais keliais nuėjome į studentų pamėgtą aludę „Rambyną“. Net keista buvo matyti, kad ten, visai netoli Laisvės alėjos, viskas taip, kaip ir kitais kartais, lyg tai mieste niekas nevyksta. Tik gal studentų mažoka, o daugiau kažkokių neaiškių žmogėnų. Ilgokai mes ten plovėm tas dulkes, be to alus matyt neįstengė nuplauti, nes grįžę dar iškart nuėjom į Akademijos studentų kavinę. Čia mano draugui atsirišo liežuvis ir jis ėmė garsiai kažkam pasakoti šios dienos nuotykius. Aš kažkaip apsižvalgiau ir pamačiau, kad dauguma kavinės lankytojų – draugovininkai, kitaip sakant milicijos bendradarbiai, su pačiu jų vadu, gerai pažįstamu nuo studentų darbo ir poilsio stovyklos Vengrijoje. Supratau, kad ir čia mobilizuoti valdžios gynėjai įskaitant saugumo informatorius. Šiaip taip ištempiau šnekųjį draugą iš kavinės, kulniuojam į savo bendrabutį, o iš paskos seka trys vyrukai, klausosi. Aš tyčia garsiai ėmiau aiškinti, koks kvailas tas susideginęs ir tie visi demonstrantai. Supratę, kad mes juos perpratom ir nieko iš mūsų nepeš, sargybiniai atsiliko, o paskui ir visai grįžo atgal. Mano draugas  savaitgalį  parvažiavo į namus, į Ukmergę. Grįžo tylus tylutėlis. Tik iš jo žemiečių sužinojau, kad nuėjęs į restoraną pasakojo tuos nuotykius, buvo supakuotas ir pristatytas į saugumą, kur stipriai prigąsdintas prarado kalbos dovaną. Manęs tikriausiai neišdavė, nes niekas manimi nesusidomėjo. Be to saugumas ir ir be manęs turėjo sočiai darbo.

  Nežinau ar vėliau tą ar kitą dieną, vienas mano pažįstamas mokytojas vežė mokinių ekskursiją į Kauną. Pasakojo, kad jų autobusą, kaip ir daug sunkvežimių priverstinai nukreipė važiuoti per visą Laisvės pėsčiųjų alėją,  kad perskirtų demonstrantus. Įdomiausia, kad ekskursantai visai nieko nebuvo girdėję ir nesuprato, kas dedasi.