Partizanas

Partizanas

  1954 m. birželio 30 d., dar giminėms neišsiskirsčius po Petrinių šventės, mes, keli vaikai, buvom išėję į mišką  ar tai uogauti, ar umedžiauti.  Vidury dienos  ėmė temti ir kelioms minutėms visiškai stojo naktis. Buvo apsiniaukę, todėl , nematydami saulės, nežinojome kas čia vyksta. Tais metais Lietuvoje buvo visiškas saulės užtemimas. Mano atmintyje jis užfiksuotas ryškiai tik neatsimenu su kuo aš ten buvau, nes niekas nieko nebeatsimena. Kitas pilnas saulės užtemimas Lietuvoje, pasirodo, bus tik 2195 m.

   Baigiantis tų metų rugsėjui, pas mus apsilankė nepažįstama viešnia ir ėmė kalbėtis su mama. Pasiklausęs kitame kambaryje, supratau, kad kalba eina apie mane, kad man laikas būtų eiti į mokyklą, bet kažkodėl neinu. Man tokios kalbos labai nepatiko – matyt turėjau nebaigtų savo projektų. Tyliai pasišalinęs, nubėgau į klojimą ir labai gerai pasislėpiau šiauduose.  Taip nenorėjau į jokias mokyklas. Nežinau kodėl nenorėjau.  Vyresnieji broliai, parėję iš mokyklos dalindavosi tarpusavyje  įspūdžiais. Kai jie pasakodavo, kad žaidė ant aikštelės, aš įsivaizduodavau tą aikštelę kažkur aukštai. Mokyklos nebijojau, bet man taip patiko būti namuose.

  Na po ilgų ieškojimų partizaną surado, išprausė ir jau kitą dieną nuvedė į mokyklą už kokių trijų kilometrų, į Daniliškių pradinę. Mokykla buvo įkurta ištremto ūkininko sodyboje.

  Kaip nekeista, bet man mokykloje patiko nuo pat pirmos dienos. Senutė mokytoja  mokėjo pagirti, paskatinti. Nors buvau beveik mėnesiu pavėlavęs, bet greitai pavijau visus, net tapau pavyzdžiu kitiems.

   Mano šiokie tokie vargai prasidėjo kai antroje klasėje pasikeitė mokytoja. Senutę pakeitė jauna, įdėjinė bolševikė, savotiška stačiokė. Tada viena mokytoja mokė visas keturias klases vienoje patalpoje. Trims klasėms užduodavo skaityti ar rašyti, o ketvirtajai aiškindavo ar klausinėdavo. Prisimenu, kai visi ketvirtokai nežinojo, kas yra Sovietų Sąjungos sostinė, aš pakėliau ranką ir kai leido kalbėti išpyškinau taip , kaip ją vadino mūsų kaime -„Maksva“.  Užuot pagyrusi mane, gerokai pasišaipė.

   Ji su vyru ir dviem vaikiukais apsigyveno pas savo uošvienę puskilometris nuo mūsų. Ar jai patikdavo namo eiti ne vienai, bet vis rasdavo priekabių palikti mane po pamokų, o tada kartu eidavome namo. Palikdavo ne vienam kartui, o visai savaitei. Aišku, nebuvau vienintelis taip baudžiamas. Už mokslą prikibti neišeidavo, bet bent kokius tris kartus teko.

  Sėdėjau pirmam suole, bet ne prie mokytojos. Tais laikais rašydavome plunksnakočiu, jo metalinę plunksną dažydami  į rašalą. Kartą kimšau viena ranka rašalo buteliuką, o tas išslydo ir tėškėsi ant grindų prieš mokyklinį suolą. Lemenau pasiteisindamas, kad viena ranka. „Ką nežinai, kad viena ranka tik užpakalį pasikrapštyti“.  Bausmė – savaitė po pamokų.  Bene aštriausias jos palyginimas buvo vienam pamelavusiam vaikiui: „Įsivaizduok žmogžudį – peilis kruvinas rankoj, o jis sako kad nekaltas“.  Nesupratęs palyginimo ėmė teisintis, kad jis ne žudikas. O po daug metų jis nudūrė savo tėvą. Tai gal tik nelemtas sutapimas, bet kas ten žino.

  Kitas mano popamokinis maratonas buvo kaip tik melavimas. Mokyklos tualetas, kaip mes tada vadindavom, budelė, buvo lauke, kiek toliau nuo mokyklos pastato.   Bet mes, berniukai, per pertraukas , kad nereikėtų laukti eilėje, bėgdavom už pastato, kur nebuvo langų. Kartą per pamoką prispyrė trumpas reikaliukas, išsiprašiau ir iš įpročio užbėgau už mokyklos. Kai grįžau, mokytoja ėmė tardyti, kur dariau. Budelėj, melavau. Meluoji, sako, per langą mačiau, kad ėjai už namo.

  Na o trečio karto nebeatsimenu, gal jo visai ir nebuvo.

  Pasitaikė ir patinkančių  momentų.  Per dainavimo pamoką iš visų keturių klasių padarydavo chorą ir mes visą pamoką smagiai dainuodavom.  Kartą mokytoja suorganizavo spektaklį, berods „Vakaro svečias“. Vaidino suaugusieji ir mudu su klasioke Kristina. Man teko vaidmuo iš Rusijos atvykusio berniuko. Teko kalbėti rusiškai. Žodžių buvo nedaug, todėl aš juos iškaliau pagal tarimą, na šiek tiek pasiaiškinau, ką jie reiškia. Spektaklis, kiek supratau, pavyko, tik , prisimenu, kaip ruošiant sceną, suaugėliai artistai skėlė riebius anekdotus ir labai keikėsi.

    Po antros klasės, netolimame nuo mokyklos kaime gyvenantis mokytojas  išsirūpino atidaryti mokyklą savo namuose, todėl dalis mūsų vaikų perėjo ten. Mokytoja,  kažkokiu tai būdu perkėlė likusią mokyklos dalį į savo uošvės namus.  Buvau be galo pamalonintas, nes mokykla pasidarė ranka pasiekiama.  Pati mokytoja greitai išsikėlė kitur, o atkėlė jauną, puikią, su kuria jokių problemų nekildavo, net buvau laikomas pirmūnu.  Ir ši mokytoja režisavo suaugusiųjų spektaklius. Kartą ir man teko vaidinti, nors jau mokiausi kitos mokyklos, berods, šeštoje klasėje. Šį kartą artistai buvo tikrai kultūringi. Vaidino ir mano brolis Juozas ir antros eilės pusbrolis Jonas Karoblis, buvęs teisės studentas, už politinę rezistenciją kalėjęs Mordovijos lageriuose.  Jis su ta mokytoja dar tais pačiais metais apsivedė.

  Na o su „aršiąja“ mokytoja ir jos dukra, kartą, per vieną balių, tada  jau buvau baigęs studijas, trise sustoję  gonkely  traukėm dainą  „Su raudonais guzikais“.