Disidentas

Buvau ketvirtokas kai sutikau metais anksčiau mūsų pradinę baigusį berniuką, kuris mokėsi Krinčine penktoje klasėje ir gyveno bendrabutyje. Jis taip bravūriškai nupasakojo tą gyvenimą, ypač kaip jie vakarais sušliaužia pas paneles. Aš tą šliaužimą įsivaizdavau labai jau pažodžiui. Kaip ten bebuvę, bet man ta romantika patiko ir aš namiškiams pareiškiau, kad toliau mokysiuos Krinčine. Patekti ten galėjo sutrukdyti netoliese, už nepilnų dviejų kilometrų, buvusi Šukionių septynmetė mokykla. Net nesitikėjau, kad namų „taryba“ taip lengvai pritars mano norams. Ir štai kodėl. Gyvenome kilometras nuo rajonų ribos. Pasvalio, t.y. mūsų rajono mokyklose buvo mokoma prancūzų kalbos, o Biržų – anglų. Mokiausi gerai, todėl visiems buvo aišku, kad po Krinčino toliau mokysiuos Pasvalio vidurinėje. O tai visiems patogiau, nes savo rajono centras ir ten su reikalais visiems tekdavo nuvažiuoti. Alternatyva – Vabalninkas, nors kiek artesnis, bet labai jau nepakeliui, o ir keliai sunkiai išvažiuojami. Ten tik per Žolinę važiuodavom aplankyti tėčio sesers Paliutės, beje mano krikšto mamos. Daugiau jokių reikalų ten nebuvo.

  Ir taip aš nuo 1958 m. rugsėjo „prancūzas“,  sėkmingai apsigyvenau bendrabutyje, susiradau gerų draugų ir draugių. Laisvalaikiu prisigalvodavome įvairių žaidimų, pasakodavom nekaltus anekdotus. Prisimenu ir aš sakiau nuo brolio Leono nuklausytą anekdotą, kaip Dievas siuvo pirmuosius žmones. Vyrą pasiuvo pirmą ir baigęs tvarkingai užmezgė mazgelį, kad neiširtų, na o moteriai šiek tiek pritruko siūlų. Viena mergaitė sukikeno, antroji kiek pasimetė. Tada pirmoji patyliukais ėmė aiškinti į ausį antrajai.

Mokslai sekėsi gerai. Atsirado draugų ne tik iš bendrabutiečių.  Su kai kuriais buvau pažįstamas dar nuo ruošimosi pirmai komunijai. Prisimenu, eidavom žiūrėti pas vieną klasioką filmoskopu ant sienos rodomų pasakų paveiksliukų.

  Vieną lapkričio vakarą, prieš pat sovietų didžiąją šventę, visa mano Krinčino idilė pasibaigė. Ta vakarą dvi bendrabučio auklėtojos, ko gero skrebų žmonos, pasikvietė mane į savo kambarėlį ir ėmė kalbinti stoti į pionierius – sovietinę vaikų organizaciją. Niekas man namuose stoti nebuvo uždraudęs, bet mūsų šeimoje buvo tam tikrų sąskaitų su sovietų valdžia. Buvo į Sibirą ištremtos mamos brolio ir sesers šeimos, kito mamos brolio, mano krikštatėvo šeima nuo trėmimo pabėgusi slapstėsi. Už tai jo sodyba (mamos tėviškė) buvo suniokota, pastatai išvežti kitur. Apie mus stovėjo kelių sudegintų sodybų liekanos. Mano antros eilės pusbrolis Jonas Karoblis, artimiausias kaimynas, už studentų politinę veiklą sėdėjo kalėjime. Aš atsisakiau stoti į pionierius. Ilgai jos mane prievartavo, gąsdino. Verkšlendamas prašymą  parašiau, bet kai reikėjo pasirašyti vis tik suradau jėgų ir kategoriškai atsisakiau. Tada jos mane išvadino antisovietinių, pareiškė, kad man ne vieta bendrabutyje ir vėlyvą vakarą išvarė namo. Ėjau šaltą, vėjuotą, tamsią naktį pažliugusiais rudenio keliais tuos devynis kilometrus, bet jaučiau, kad padariau tai, ką reikėjo padaryti.

  Nustebo namiškiai, kai aš vėlai naktį parsibeldžiau į namus. Ypač pasipiktinęs buvo tėtis. Jau kitą dieną jis nuvažiavo į miestelį ir pasakė, kad aš eisiu į kitą mokyklą. Aš ir pats ten grįžti nebenorėjau. Taip pradėjau lankyti Šukionių septynmetę mokyklą ir tapau „anglu“.  Nors neseniai buvau išėjęs iš namų, bet iš karto įvertinau namų šilumą, kai kasdien gali grįžti namo, būti su savaisiais. Greitai pritapau naujoje mokykloje, tuo labiau, kad sutikau draugą, su kuriuo buvau mokęsis  pirmoje ir antroje klasėje. Jis gyveno toliau tai užeidavo pas mane ir tada kartu eidavome tuos kilometrus. Kaliau angliškus žodžius ir taip visam gyvenimui įkaliau klaikų tarimą, nes kalbą mokė pionierių vadovė ir fizinio lavinimo mokytoja, pati neturėdama geros tarties. Šiaip ji buvo jauna, graži, draugiška, bet reikli mokytoja. Tik į pionierius manęs net nekalbino, nes žinojo mano istorija. Be to ji nebuvo fanatikė.

  Ši mano disidentinė istorija turėjo įdomu tęsinį.  Po kokių keturiasdešimt metų, pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, su kitais katalikiškos mokyklos, į kokią buvo perdaryta buvusi statybininkų mokykla, mokytojais važiavome į  ekskursiją, į Kauno kunigų seminariją. Už gidą mums pristatė patį seminarijos rektorių. Jis nužvelgęs visus, priėjo prie manęs ir tiesiai paklausė: Mokeisi Krinčine? Taip, sakau nustebęs, du mėnesius. O kur tu tada dingai iš mūsų klasės? Atsigodęs su kuo turiu reikalą, trumpai papasakojau jam, tuo pačiu ir savo kolegoms priežastį. Dar ir dabar stebiuosi jo veidų atsiminimu (ko man Dievulis nedavė). Juk buvo praėję tiek metų, o jis mane matė vaiką, penktoką ir tik du mėnesius.