Internautas

 

Internatas: 1. mokyklos bendrabutis toli gyvenantiems mokiniams; 2. uždara mokykla, kurioje vaikai mokosi ir gyvena, visiškai ar iš dalies išlaikomi valstybės.

Man teko išbandyti pirmąją šio žodžio reikšmę.   Dar aštuntos klasės pradžioje susipažinau su Virgiu. Jis mokėsi klase aukščiau ir gyveno pas kitą davatkėlę toje pat gatvelėje. Su juo dažnokai susitikdavome, pasikalbėdavome, o baigiantis mokslo metams nutarėme abu prašytis į internatą. Apsigyvenome keturiese, su dar dviem Virgio klasiokais: Antanu ir Alfonsu. Mums skyrė kambarį mansardoje, virš mano klasės. Valgyti eidavome į netoliese buvusį pagrindinį internato pastatą. Rytais ateidavo pečkurys ir pakurdavo  kambariuose ir klasėse koklines krosnis. Tualetas buvo lauke – tas pats mokyklai ir internatui.

Antanas retai nakvodavo bendrabutyje. Dažniausiai su vyresniu broliu, kuris mokėsi technikume mechaniku, motociklu važiuodavo namo. Jų šeima neseniai buvo grįžusi iš tremties Sibire. Antanas gerai grojo gitara ir dainuodavo linksmas rusiškas riebokas dažnutes (čiastuškas). Jo motinos pirmasis vyras buvo rašytojo Balio Sruogos brolis. Jam mirus, ji liko ten gyventi, o vėliau ištekėjo už Antano tėčio. Ne kartą teko buvoti rašytojo gimtinėje Baibokuose.

Bandžiau ir aš groti, net tokią mažesnę gitarą nusipirkau. Tik matyt, ta kritusi lenta, apie kurią rašiau anksčiau, buvo atjungusi mano muzikinę klausą. Viena styga pagal natas patikusias melodijas pagrodavau, bet su akordais visai nesisekė.

Kambariokas Alfonsas taip pat buvo išskirtinė asmenybė – apsigimęs filosofas ir svajotojas. Jis užkrėsdavo tuo ir mus. Dažnai kalbėdavome apie būties dalykus, aptardavome pasaulio įvykius. Jis, matyt, nuo vaikystės svajojo tapti jūrininku, pamatyti pasaulio. Sugundė ir mus. Sugalvojome pasigaminti plaustą ir juo plaukti pavasarį patvinusia Tatulos upele. Pusiaukelėje tarp Vabalninko ir Baibokų, kur kelias atsišakoja į Krinčiną, per Tatulą stovėjo tiltas, o prieš jį, upelio vagoje, buvo įkąsti keturi, tarpusavyje surišti rastai, kad ledonešio metu nebūtų pakenkta tiltui. Mes nutarėme, kad jie čia nereikalingi, o mums kaip tik. Palaukėme, kol vanduo nuslūgo, susiradome dvitraukį pjūklą, bet jėgos buvo nelygios. Tie stulpai liko stovėti. Tik neilgai, nes mes kažkiek vis tik įpjovėme ir kitą pavasarį ledai juos nunešė be mūsų žinios. Nežiūrint to, Alfonsas svajonės neatsisakė, po vidurinės baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir kurį laiką plaukiojo. Kai vienuoliktoje klasėje lietuvių k. mokytoja uždavė visiems parašyti po eilėraštį, aš parašiau apie Alfonsą. Eilėraštis naivus su tuometinėmis klišėmis, bet vis tik eilėraštis (šypsenėlė).

 

 Kartą mačiau tavo jūrą

 Ir žavėjaus žuvėdra balta.

 Ragavau aš jos vandenį sūrų,

 Ji banga glamonėjo šalta.

 

 Man tik kartą, o tau visą laiką

 Žuvėdra mojuoja sparnais,

Jūra sūnum tave laiko,

Tu žvelgi horizontan, šypsais.

 

 Mes svajojome tapt kapitonais,

Aplankyt tolimiausius kraštus

Ir štai pasitikti svajonės

Išėjai tu, drauguži brangus.

 

Su jūra tu jau nesiskirsi,

Mane - kiti vieškeliai ves,

Bet žinau, kad  draugų neapvilsi,

Kaip ir mes neapvilsim tavęs.

 

Taigi, per pamokas prisibendravęs su savo klasiokais, po pamokų draugaudavau su vyresniu kursu. Retkarčiais užsukdavo ir jų klasiokas Edma. Jo tėvas buvo miestelio radijo meistras. Edma taip pat tuo domėjosi, atsinešdavo paties sukonstruotą kišeninį radijo imtuvėlį, labai retą tuo metu daiktą. Edmundas man buvo didelis autoritetas, nes  aš nuo vaikystės domėjausi fizika, o ypač elektra ir radiju. Bet detalėms reikėjo pinigų. Tėvai duodavo pinigų užsimokėti už maitinimąsi internato valgykloje. Kartais aš to maitinimosi atsisakydavau, valgydavau iš namų atsivežtas dešras ir lašinius, tuo labiau, kad skanios saldytos arbatos šeimininkė duodavo veltui. Už  tuos sutaupytus pinigus važiavau į Panevėžį ir pirkau kai kurias detales būsimam radijo imtuvui. Kartą pasitaikė proga gauti nemokamu detalių.  Mokyklos dirbtuvės buvo atokiau nuo mokyklos. Ten mus mokė ką nors gaminti iš medžio. Kartą, pertraukos metu užlipau pasidairyti į antrą aukštą. Vieno kambarėlio durys buvo praviros ir aš ten užėjau. Tame kambarėlyje gulėjo kelios dėžės. Kai vieną atidariau ir pamačiau telefono ragelį supratau kad tai filmuose matyti karo laikų lauko telefonai. Jų ardyti ėjau ne iš karto. Pasiruošiau žibintuvėlį su mažu šviesos spinduliuku ir, kai sekantį kartą dirbome dirbtuvėje atkabinau vieno koridoriaus lango kabliukus, o naktį, pasiėmęs įrankių nuėjau ardyti. Be ragelių, radijo detalių, kiekvienoje dėžėje buvo ir po delno didumo prisukamą juodą laikrodį. Dabar jau neatsimenu, kiek aš ten parsinešiau ir kiek aš ten naktų ėjau. Tik niekas tų dėžių nepasigedo, niekam jos nebuvo reikalingos, nes net ir to kambariuko durų nerakindavo. Nei vieno iš savo draugų į tą reikalą nevėliau – reidus darydavau savaitgalį, kai jie išvažinėdavo į namus, todėl niekas nieko net nežinojo.  Na o man tos detalės padarė meškos paslaugą - mano konstruojamam imtuvui pagal parametrus beveik netiko, be to elektrolitiniai kondensatoriai buvo pasenę.  Taip ir neprakalbinau aš savo imtuvo. Tik laikrodžiai tikrai buvo geri ir gana tiksliai rodė. Pamažu išdalinau ir tuos.  

Kaip jau rašiau, kol baigė mano filosofai mokyklą, draugavau su jais. Kartu maudėmės žiemą (apie tai kitame rašinėlyje), net jų šimtadienio baliuke dalyvavau kaip svečias. Kai pagalvoji, kiek mažai tais laikais baigdavo vidurines mokyklas. Iš viso, prieš kelis metus panaikinto Vabalninko rajono, tik nepilnos dvi dešimtys, o vaikinai tik keturi. Mūsų per abi klases kitais metais jau baigė virš keturiasdešimt.

1964 m. Vyresnės klasės šimtadienis. Žemai iš kairės: Edmundas su juodais akiniais, dešiniau padus rodom Virgis ir aš. Alfonsas stovi pačiam vidury užsirišęs ant galvos šaliką. Antanas krašte. Kiti vaikinai – mergaičių draugai.