Sąjūdininkas

  Gorbačiovo perestroika ir glasnost‘ išjudino užsistovėjusius vandenys. Realistai steigė  kooperatyvus ir suko savo biznelį, idealistai užsigeidė laisvės. Tas kažko naujo laukimas tiesiog tvyrojo ore. Prisimenu, buvau pasiųstas į kursus ekonomikos temą (be specialybės dalykų, man tada teko autokranininkams vesti ir tokias pamokas).  Kursai buvo Vilniuje, lektoriai buvo iš Aukštosios partinės mokyklos, net ir apgyvendino tos mokyklos liuksusiniame bendrabutyje. Nustebino lektorių paskaitos. Dažnai klausydavausi užsienio radijo balsų, bet tiek kritikos esamai tvarkai, nebuvau girdėjęs.

  Estai taliniečiai, visą laiką matydami Suomijos televiziją vos ne gimtąja kalba, buvo gerai susipažinę su vakarietišku gyvenimu, kovos metodais, buvo visa galva aukščiau už kitas dvi seses. Jie pirmieji ir sumąstė Liaudies frontą. Netrukus ir Lietuvoje toks susikūrė ir pasivadino Sąjūdžiu. Klausydavausi užsienio ir sekiau tuos įvykius. 1988 m. vasarą žmona Augelija dalyvavo istorikų kursuose Vilniuje. Grįždama parvežė daug Sąjūdžio spaudos. Liepos pabaigoje, susikūrus Panevėžyje Sąjūdžiui, pradėjau lankytis jo susirinkimuose. Prasidėjus mokslo metams ėmiau kalbinti kolegas steigti grupę profesinėje mokykloje, o įsisteigus teko jai ir vadovauti.

  Buvau šioks tos kolekcionierius ir mokiniai, mano prašymu, buvo prinešę nemažai prieškarinių spaudinių, lietuviškų pinigų, dar ir kiti kolegos sunešė ką turėjo išsaugoję. Išprašėme direktoriaus patalpas ir surengėme gražią parodą. Net iš miesto ėjo pasižiūrėti. Tik gaila, kad direktorius kažko išsigando ir mūsų parodą uždarė, atsieit patalpos reikalingos kitkam.  Valdžia, nors ir silpstanti, vis dar buvo komunistų rankose. Kai kurios prisiekusios mokyklos komunistės net skundėsi, kad M.Gorbačiovas su savo perestroika jas išdavė. Iki pat Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, jėgos persvara buvo jų pusėje. Kai buvo keliami delegatai į sovietų suvažiavimą, Panevėžyje Sąjūdis kėlė V. Landsbergį ir V. Tomkų. Kai juos iškėlėme mokyklos susirinkime, partiniai  prieš Landsbergį pasiūlė J.Marcinkevičių. Mes pralaimėjom. Prieš Tomkų nekėlė, matyt žinodami kad tai jų žmogus, kaip vėliau ir paaiškėjo. Man teko skambint gerb. poetui ir pranešti. Poetas savo maloniu, taip pažįstamu balsu atsiprašė, kad negalės mums atstovauti, nes balotiruojasi kitur.

  Man teko didelė garbė būti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatu nuo Panevėžio. Kai grįžau iš jo, atmosfera jau buvo pasikeitusi į palankesnę pusę. Matėsi, kad, per tas dvi dienas, ko gero, visi žiūrėjo TV transliacijas, pakeitusias Lietuvą. Nebebuvo atviro puolimo, tik jautėsi kažkokios povandeninės srovės, gudravimai. Mes taip pat neplanavome daryti revoliucijų. Direktorius buvo gana demokratiškas, daugumos mėgiamas. Apsiribojome žmonių švietimu, leidome laikraštėlį, mūsų iniciatyva susikūrė folkloro ansamblis Versmė, kuris, pakeitęs kelis vadovus ir priklausymą, Panevėžyje tebegyvuoja iki šiol. Vienas iš mūsų suorganizuotų renginių buvo mokytojų ekskursija į Panevėžio katedrą. Karštomis sausio dienomis, kai, pagal Sąjūdžio grafiką, panevėžiečiai važiavo ginti Seimo, nesunkiai pavyko pririnkti pilną mokyklos autobusą. Tik tą, berods, penktadienio vakarą buvo daugiau smagu, negu baisu. Mudu su Augute buvome prie seimo ir sausio 13–sios naktį, bet apie tai kitame rašinėlyje.