Statybininkas II dalis

 

  Joniškėlio technikume turėjom po vieno kambario butą, kai apsivedėm – gavom dviejų kambarių.  Persikėlę į Panevėžį, porą metų gyvenome mokyklos bendrabutyje, 22 kv. m. kambaryje. Visame antrame pastato aukšte gyveno mokytojai ir meistrai. Nebuvo blogai ir ten. Pasirinkę kambarį, kur sienoje buvo vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai, spinta atskirėm virtuvę ir ten pasijungėm vandenį ir kriauklę. Bėda buvo su bendru tualetu aukšto gale, kur dalinomės vieną kabiną su kita šeima. Kita bėda – dušas rūsyje. Dar viena bėda triukšmas. Visos tos bėdos paskubino mus pasiimti sklypą kolektyviniame sode ir kuo greičiau statytis ten namelį. Po dviejų metų atsirado galimybė persikelti į atsilaisvinusį atskyrą namelį pačiame mokyklos kieme. Daug norinčių neatsirado, nes ten nebuvo jokių patogumų. Viename to ilgoko namo gale buvo mokyklos sandėlis, o kitame įrengtas butas: koridoriukas, su laiptais į žemutę mansardą, virtuvytė, miegamasis ir salonėlis. Po virtuve radome visai neblogą rūsį.  

Namelis buvo prijungtas prie centrinio šildymo, bet per šalčius jo nepakakdavo. Mokėjom nedidelę nuomą, atskirai už elektrą mokėti nereikėjo. Kiekviename kambaryje pastačiau po alyvinį elektrinį radiatorių, padariau automatinį temperatūros reguliavimą. Tarp mūsų namelio ir senojo mūrinio mokyklos pastato, stovėjo didelis, medinis dviejų aukštų su rūsiais pastatas, Jame buvo keletas mokomųjų kabinetų. Pastačius didžiulį mokyklos priestatą (sakydavo, prie sagos prisiuvo švarką), tas medinis pastatas pasidarė nebereikalingas ir jį nugriovė kaip tik mums keliantis ten gyventi. Nemažai to namo lentų ir kitokios medienos panaudojau sodo nameliui. Kai to griozdo nebeliko, sugalvojau į savo namelį atsivesti vandenį ir kanalizaciją. Direktorius leido, iškasėm tranšėją iki artimiausio šulinėlio (gal virš 30 m.). Nebrangiai radau pirkti vamzdžių ir viskas pavyko. Koridoriuke, po laiptais  padariau tualetą, virtuvėje kriauklę. Dar pastačiau momentinį vandens šildytuvą. Jam prireikė trijų elektros fazių. Už sienos, mokyklos sandėlyje,  stovėjo elektros spinta. Nutaikęs progą prisijungiau. Galėjom visai neblogai gyventi, tuo labiau  beveik pačiame miesto centre. Bet norėjosi turėti savo.

 Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, gavome sklypą namo statybai. Skubėjome kuo greičiau panaudoti santaupas kol jos nenuvertėjo, dar žiemą prisipirkome statybinių medžiagų. Brolis Juozas daug prisidėjo suorganizuojant transportą. Geltonas plytas vežiausi iš Kuršėnų, keraminius blokelius iš Kraštų, perdengimo plokštes - iš Ukmergės. Vos ne pusę apdailos plytų išsimainiau iš bendradarbio už metalinį garažą. Medienos lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ir ją apdoroti padėjo taip pat brolis Juozas. Atsivežęs sandėliavau prie namelio mokyklos kieme, kur gyvenome.

 Visas mūsų darželis buvo prikrautas statybinių medžiagų. Keraminius blokelius sukrovėm į didelę krūvą kitur, taip pat mokyklos teritorijoje. Kad neišnešiotų, uždengiau storu žvejybiniu tinklu (buvau tinklų prisirinkęs Ramygaloje, kur juos pjaustydavo ir kažką gamindavo). Sėkmingai blokeliai ten prastovėjo gal net metus, bet, kai tas tinklas dingo, išvežiau juos į statybą, nes jau buvo atsiradę vietos, kur juos sudėti. Netrūkus jais ėmiau mūryti vidines namo sienas.

Žiemą varčiau Statybos ir architektūros žurnalus, kurie jau rašė, kad vakarų europiečiai nestato didelių namų, juos papildomai apšiltina. Nusprendžiau šiltinti maltu polistirolu juo užpildant tarpą tarp dvigubų sienų. Sužinojau, kad Ekrano gamykla savo darbuotojams pigiai leidžia išsipirkti nekondicines kineskopų pakavimo polistirolines plokštes. Čia labai padėjo Augelijos draugė Liuda, kuri ten dirbo ir savo vardu užsakė. Brolis Juozas parūpino didžiulę mašiną. Dar Ekrano gamykloje belaukiant prie kasos susimokėti už plokštes,

išgirdau per  radiją, kad edinstveninkai ėmė šturmuoti Seimo rūmus. Tai buvo 1991 m. sausio 8 diena. Su tomis plokštėmis buvo dar įdomus nuotykis. Dalį tų polistirolų buvau sukrovęs į savo metalinį garažą, nes automobilį laikydavau prie namelio, mokyklos kieme, kur tada gyvenome. Garažą pasistatyti buvo leidęs mokyklos direktorius dirbtuvių kieme, jau už miesto. Po kiek laiko man pasakė, kad mano garažo spyna nupjauta. Įsivaizdavau, kaip vagys gavo infarktą, tiek vargę su spyna, o radę tik pilną garažą polistirolo. Ir dūšioj pasidarė linksma.

Kai paruošiau vietą pamatų blokams krauti, pasimatė, koks tas namas mažas, palyginus su aplinkiniais. Vienas kaimynas man tiesiai pasakė, kad aš, statydamas tokį mažą, gadinu statybines medžiagas.  Man jis su savo 8x10 metrų, buvo ir yra pats tas, o didžiulis kaimyno namas iki šiol stovi negyvenamas, nes sūnus kitoje vietoje, pasistatė kitą mažesnį.       

 Didelė problema buvo namo projektas. Ieškojau pigesnio, jau padaryto. Bet visi tada buvo daromi didžiuliai ir man netiko. Pagaliau suradau mažą. Jį teko parsivežti iš Prienų.   Projektas buvo gražus, tik nepatiko laužtas stogas.

 Bestatydamas, projektą gerokai supaprastinau. Su mano namu išėjo kaip su kinų hieroglifais – paėmę valdžią komunistai juos ten gerokai supaprastino. Stogą padariau tiesų,  o kad neprarasčiau erdvės, virš perdengimo dar pamūrijau gal kokį pusantro metro. Gavome tris gana erdvius kambarius. Atsisakiau daugelio kitų įmantrumų. Iš pradžių niekas tų statybų nekontroliavo. Tik po kokių dešimt metų vaikščiojo moterys ir lygino su projektu. Viskas baigėsi gerai, nes kiek primokėjus, jos pačios esamam namui padarė naują projektą.

Kažkuris  gruodis pasitaikė šaltokas, bet be sniego, todėl aš dviračiu laukais apvažiuodavau buvusias statybas ir rankiojau paliktus armatūros gabalus. Aptikęs gulinčius betoninius stulpus ar plokštes, nusiveždavau didelį kūjį ir juos sudaužęs, pasiimdavau armatūrą. Su dviračiu ją ir parsiveždavau. Dalis tos armatūros buvo sulankstyta, todėl vėliau turėjau gražaus darbelio ją ištiesinti. Taip susirikau visą reikalingą armatūrą perdengimui virš rūsio. Uošvienytė, Pakruojo rajone, kur ardė siaurąjį geležinkelį, buvo priglaudusi siauruko bėgių gabalus tvarto remontui, balkių keitimui. Bet tie balkiai dar buvo geri, tai atidavė mums ir jie labai tiko vienoje namo pusėje, virš busimo garažo. Tiesa, vėliau garažo po namu atsisakėme ir tą didelę patalpą naudojame kitiems tikslams. Visur teko labai taupyti. Savadarbę betonmaišę atidavė brolis Kazimieras. Automobilinį kraną parūpino brolis Juozas, montuojant rūsio sienas padėjo sūnėnas ir keli auklėtiniai. Didžiausias darbas laukė išbetonuoti perdengimą virš rūsio. Pasikeitus mūsų mokyklos profiliui, mano auklėtiniai, būsimieji autokranininkai, buvo likę vieninteliai berniukai, tarp viso pulko mergaičių. Jie labai norėdavo šokių. Kažkas tuose šokiuose iš mokytojų turėdavo budėti. Jie ėmė manęs prašyti. Sudarėme su klase žodinę sutartį, kad žiemą šeštadieniais pabudėsiu, o jie man pavasarį išbetonuos perdengimą. Pavasarį, kai viską paruošiau, pasiskolinau antrą betonmaišę, padėti vadovauti pasikviečiau pusbrolį Juozą. Susirinko visa auklėtinių klasė. Darbas virte virė ir gana greitai mes jį baigėme. Augutė paruošė vaišes, buvau net iš svainio atsivežęs nedidelę bačkutę skanaus, nestipraus alaus. Visi buvo labai patenkinti.

Atėjus vasaros atostogoms, pradėjau mūryti sienas. Čia jau didelis darbas kliuvo Augelijai: padavinėjo skiedinį, plytas. Kažkuriuo momentu mums pavogė betonmaišės variklį, tada jai teko maišyti košę rankomis, kol įsigijome kitą betonmaišę.  Iš lauko mūrijom geltonom apdailos plytom, o iš vidaus – keraminiais didokais blokeliais. Tarpą tarp abiejų iš karto pripildavome maltu polistirolu.

 Tik padarius pirmąjį perdengimą, rūsyje pamūrijau malkinę viryklę, todėl jau galėjome pasigaminti pietus, šiltai pailsėti. Na o vasarą, kai saulė įkaitindavo mūsų mūrus, kartais likdavau tarp jų nakvoti ir tie mūrai mane visą naktį šildydavo. Šalia, kaimyniniame sklype, paverstame bala linksminosi varlės. Jo visas juodžemis buvo nustumtas  į galą. Dažnai pagalvodavau, kad neblogai būtų turėti ir tą plotelį ir pasodinti ten sodą. Bet vos sukrapštydavom pinigų statyboms ir tas mintis vydavau lauk. Kartą man ten nakvojant ir klausantis varlių koncerto, kilo mintis tą balą bandyti išsimainyti į kolektyvinį sodą su ten esančiu namuku. Nors ir kaip gailėjome to sodo ir buvome beveik prisiekę jo niekada neparduoti, mano mintis Augutei iš karto patiko. Ji per mokesčių inspekcija susirado to sklypo savininkus, šiems mūsų pasiūlymas tiko ir mainai įvyko. Daug kas mūsų tada nesuprato. „Šitokį sodą išmainėt į balą“. Tik laikas parodė, kokie mes buvom teisūs. 

Antram perdengimui pasitaupę pirkome gatavas plokštes. Pigesnes ir geresnes susiradau Ukmergėje. Vėl gelbėjo brolis Juozas su transportu ir autokranu, o sumontuoti padėjo Augutės pusseserės vyras. Kaip jau rašiau, stogą montavome ne tuojau virš perdengimo, pamūrijau dar beveik pusantro metro. Nedrįsau pats statyti gegnių. Už kelių metrų nuo mūsų, samdyta brigada statė kaimynui namą. Susišukavome, kad baigę, jie man pastatys gegnes. Kaimynas pabaigtuvėm jiems pastatė bačką ir jie pradingo gerai savaitei. Paėmė sportinis pyktis ir aš be jokio didelio vargo tas gegnes sumontavau. Na o perdengimą virš antro aukšto padariau medinį, kvėpuojantį.

 Buvau sukalęs iš lentų saugius laiptų pakaitalus užlipti virš pirmo aukšto. Gal kokių dviejų metų su trupučiu Vitutė, kai mama su reikalais likdavo mieste, užlipdavo pas mane tais skadais ir čiulbėdavo: „gegnės, gegnės, grebėstai, grebėstai“. Kiek pabuvus vėl leisdavosi žemyn, o po kurio laiko vėl aplankydavo. Aš viena akim stebėdavau, ką ji veikia. Įdomiai Vitutė išmoko skaityti. Kai mano mergaitės važiuodavo į statybą, belaukdamos autobuso, skelbimų stulpe mokėsi pažinti raides, o paskui ir žodžius. Netrukus ji pati ėmė skaityti. Gerai, kad tada motinystės atostogos buvo trys metai.

Taip vyko statybos. Šiferį dengėme jau sukiojantis vienai kitai snaigei. Augutė pririšdavo lapus, aš užsitraukdavau virve kopėčiomis ir prikaldavau.

Namo pastatymas buvo tik pusė darbo. Prasidėjo įrengimo darbai, kurie atėmė ir daug laiko, ir pinigų, ir jėgų. Pusiau įrengę pirmą aukštą, jame ir apsigyvenome. Ir gyvenome daug metų kartu su statybos darbais.

Elektrą su draugo patarimu ir pagalba, išsivedžiojau pats. Kaip tik tuo metu mokyklos bendrabutyje darė kapitalinį remontą, išardė ir išmetė visus vamzdžius. Aš dalį susirinkau ir jų man užteko ne tik namo šildymo sistemai, bet ir vynuogyno stulpams. Senukas suvirintojas ir santechnikas garantavo, kad tų vamzdžių mano amžiui užteks.

  Dar papasakosiu vieną nuotykį įrenginėjant namą. Už pagamintus langus turėjau sumokėti  500 Lt. Tai buvo tuo laiku dideli pinigai. Tada dar turėjau daug pamokų ir tiek uždirbdavau per vieną mėnesį. Susidėjęs tuos pinigus į tašelę „petnešą“, pasiėmęs dar kažkokių statyboms reikalingų daiktų, važiavau su privatininkų autobusiuku mikriuku.  Kai atėjęs į statybvietę apsižiūrėjau, mano petnešos su pinigai nebuvo. Vos infarkto negavau. Vėl grįžau į stotelę ėmiau laukti to autobusiuko. Ir sulaukiau. Geri žmonės radę tašytę, padavė vairuotojui, o šis šypsodamasis grąžino ją man. Galite tik numanyti, kaip jaučiausi aš ir koks gražus ir sąžiningas atrodė pasaulis.

Gaila, bet statybos nuotraukų neturiu – ne tas buvo galvoj. Todėl dedu porą darytų vėliau. Pirma daryta dar prieš renovaciją, antroji jau po. Bet apie tai kitame rašinėlyje.