Sausio 13-oji

  Tuo metu buvau aktyvus Sąjūdžio dalyvis, pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo delegatas nuo Panevėžio, tad važiuoti ar nevažiuoti ginti Seimo, klausimas nekilo. Mane palaikė žmona Augelija, todėl klausinėjau bendradarbių, kas dar norėtų vykti. Buvau maloniai nustebintas, kad mokyklos ūkvedys pasiūlė visiems važiuoti ne savo transportu, o mokyklos autobusu. Gavę direktoriaus leidimą, rimti, bet dėl viso ko paėmę armoniką, išvykome sausio 11 dienos popietę į Vilnių. Pasukome prie Seimo. O ten jūra žmonių, degantys laužai, vilniečių dalijama arbata ir bandelės, kraštų vėliavos ir bendros dainos kiek išsklaidė nerimą. Ir net pranešimai apie važinėjančias kariškas mašinas, tankus nebeatrodė taip grėsmingai. 

  Tačiau, kai kitą dieną, Sausio 12-ąją, brolis Juozas pakvietė vėl važiuoti, iškart su Augelija sutikom. Šįkart su savo „Volga“ mus vežė brolio draugas Vytautas. Vieningai sutarėm, kad valstybės gyvastis yra ne televizijos bokštas, o  Seimas, todėl ten ir patraukėm.

Mus pasitiko ta pati jau pažįstama atmosfera. Vėl vaišinimai, laužai, dainos. Sniego nėra, oras nešaltas. Nerimastingus pranešimus kažkaip sušvelnino  „Armonikos“ ansamblis, koncertavęs vos ne visą vakarą. Atrodė, kad ir šį kartą neišdrįs... 

  Tačiau kažkiek  po vidurnakčio pasigirdo trenksmai. Nors tankai šaudė toli, prie bokšto, niekada neužmiršiu to garso, kažkoks veriantis, skausmingas ausim ir visam kūnui. Pasirodo įrašanti aparatūra moka nuo jo apsiginti, jį papraščiausiai praleidžia, todėl reportažuose tesigirdi tik automatų kalenimas.

    Prie parlamento žmonės dar labiau susitelkė. Man pasirodė, kad jų dar padaugėjo. Tikriausiai, praradę bokštą, atvyko jo gynėjai.  Stovėjom visai šalia pastato. Prie kolonos pritvirtintas televizorius, rodęs tiesioginį Bučelytės pasakojimą apie įvykius Konarskio gatvėje, užgęso. Netrukus per garsiakalbius buvo pranešta apie žuvusius, vėliau net buvo paprašyta skirstytis, kad išvengtume daugiau aukų. Į tai žmones atsakė vieningu „NE“.

  Tada buvom pamokyti nestovėti arti pastato, kad nuo patrankų trenksmo pabirę stiklai nesužeistų. Be to, kad nesprogtų ausų būgneliai reikia būti pravėrus burną. Kiek vėliau per garsiakalbius kun. Grigas laikė mišias. Žmonės giedojo Marija Marija. Turėjau pasiėmęs mažą radijytę. Prisiminiau Sitkūnų radijo stotį prie Kauno. Ir tikrai pasukiojęs išgirdau Lietuvos balsą, tautai ir pasauliui skaitomus pranešimus apie tai, kas vyksta.

  Po kelių valandų, iš toliau atvažiavę, ėmė kviesti savus rinktis prie autobusų važiavimui namo. Žmonių pastebimai sumažėjo. Bijojom ar kas neatsitiko sūnėnui Raimundui, studentui (dabartiniam ambasadoriui prie Europos Sąjungos). Žinojom tik tiek, kad su kitais draugais vykdo kažkokius Sąjūdžio nurodymus.  Galiausiai, nutarėm moteris išsiųsti į Raimundo butą. Aš likau prie parlamento. Praretėjus žmonių, prasidėjo barikadų statyba panaudojant prie netoliese statomo namo sukrautas statybines medžiagas.

  Brolis grįžęs prie seimo dairėsi sūnaus. Pamatęs mane, prikalbėjo vykti į butą ir nors kiek pamiegoti. Nedaug gi ir praeitą naktį miegota.

Kai, pamiegojęs kokią valandžiukę, pabūdau, per laidinį radiją jau šnekėjo su rusišku akcentu. Buvo skaitomas kreipimasis į „darbo žmones“. Skubiai grįžom prie Seimo. Barikados buvo stebėtinai išaugusios, virtusios ištisu aptvaru. Žmonių vėl gausu. Kaip tik mums būnant netoliese, atvažiavo mašinos su kažkokiais aukštais pareigūnais. Tik vėliau sužinojom, kad tai Gorbačiovo siųsta komisija, kuri buvo skirta patvirtinti, kad „darbo žmones“ susigrąžino valdžią, bet gynėjų dėka turėjo konstatuoti visai ką kitą.

Vakarop grįžom į Panevėžį. Dar nesnigo...

Teko išlydėti ir mūsų kritusius. Taip jau sutapo, kad tą pačią dieną Vilniuje laidojom dėdę Joną, mano krikšto tėvelį - neatlaikė tremtinio širdis. Anksčiau atvykę, atidavėm pagarbą ir žuvusiems. Tą vakarą, mums grįžtant ėmė snigti ir pustė iki pat Panevėžio.

Po to dar bent porą kartų budėjau prie Seimo. Jo gynybai jau buvo pasiruošta profesionaliai. Laikinos barikados iš armatūros ruošinių  buvo pakeistos didžiuliais statybiniais blokais. Buvo nusistovėję šalčiai, tai net  susiradau vietą, kur sušilti – šalia, berods, doktorantų bendrabučio fojė. Čia buvau atsivedęs ir porą sutiktų buvusių kolegų dėstytojų iš Joniškėlio technikumo.   

povils, 2010 m