Statybininkas lll dalis

 

Bebaigiant įrenginėti namą, renovavo mūsų mokyklos naujesnįjį pastatą. Per daug jau jis buvo vėjų prapučiamas.  

Sovietmečiu, kai niekas neskaičiavo kiek kainuoja šildymas, buvo šilta, net orlaidžių neuždarydavome. Žylės įskrisdavo į klasę ir paskraidę vėl išskrisdavo. Kai ėmė skaičiuoti ir taupyti – pasidarė šaltoką. Renovuojant  sudėjo plastikinius langus, apšiltino sienas. Iš karto pajutome šilumą ir jaukumą.

Geri pavyzdžiai užkrečia. Namuose pro medinius langus taip pat kažkiek prapūsdavo. Atsibodo žiemai užkalinėti plėvelę ir vėl ją nuėminėti.

Nuotraukoje šiltnamis iš senųjų langų.

Pasitaupę, per du kartus užsakėme plastikinius langus, o iš senųjų sumontavau visai neblogą šiltnamį prie namo. Ir jis labai pasiteisino. Dieną saulės įkaitinti rūsio pamatai, naktimis šildo augalus.

   Gerai įsižiūrėjęs, kaip šiltina mokyklos sienas, nutariau tai padaryti savo rankomis. Kaip jau rašiau anksčiau, į sienų tarpą buvau pripylęs smulkinto polistirolo. Antrą šiltinimo sluoksnį dėjau iš išorės – 10 centimetrų storio. 

Nuotraukoje - savadarbiai pastoliai. Juos man atidavė brolis Juozas, baigęs savo šiltinimus.

Polistirolio plokštes klijavau specialiu skiediniu ir dar išgręžęs sienoje kiekvienai plokštei po penkias skyles, pritvirtinau plastikinėmis didgalvėmis vinimis. Tada klijavau apsauginį tinklelį ir dėjau ploną sluoksnį tinko. Darbai pasiteisino, labai tauposi malkos.  Užtenka dešimties kubų sezonui. 

 Mūsų miestietiškoje sodyboje, be namo,  dar teko statyti malkinę, dar porą šiltnamių. Gatvės kaimynai atidavė didelį metalinį šiltnamį. Aš jį kiek sumažinau ir dabar jame gyvena vynuogės.

 

Nuotrauka po visų renovacijų. O kalnų pušaitės šiuo metu jau dvigubai didesnės.