Romantikas

 Kartą, grįžęs iš melioracijos, eidamas į savo mansardos kambarėlį prie durų sutikau merginą. Pasisveikinom. Ji atsirakino duris į kambarį priešais manąjį. Neatsimenu ar tąkart ką nors daugiau kalbėjome. Tą savaitgalį, per Jonines, mūsų šeima buvo pakviesta į balių Skamarakuose, pusbrolio Jono vidurinės mokyklos baigimo proga. Jo tėvai sukvietė gimines, o Jonas visą savo klasę. Koks buvo mano nustebimas, kai aš tarp jo klasiokų pamačiau ir tą merginą. Pasirodo, ji, baigusi Biržų vidurinę, laikinai įsidarbino Vabalninko vaikų darželyje ir buvo apgyvendinta tame pačiame bendrabutyje. Taip mes visą vasarą gyvenom vienas šalia kito tuščiame bendrabutyje. Užsimezgusi draugystė greitai peraugo į kažką daugiau.

 Likimas suvedė dvi jaunas sielas. Sunkus darbas buvo vienas juokas, nes žinojau, kad po darbo manęs laukia.   Tai buvo nekalta graži draugystė, nuostabūs vasaros vakarai, kai klaidžiojome po miestelį, rymodavom ant Vabalos tilto, kartais pasmaguriaudavom keliomis braškėmis ar obuoliais. Tania labai mėgo kardelius – gladiolus, kaip tada visi vadino. Rašė jaunatviškus eilėraščius, turėjo kelis dainų sąsiuvinius, dainuodavo. Aš šiek tiek brizginau gitara. 

Prisimenu 1964m.  Žolinę. Mudu buvom išėję grybauti ir prisirinkom pilną krepšį raudonikių. Teisybę sakant, pririnko Tania, nes man, daliniam daltonikui, net buvo keista, kaip greit ji juos pamato  ir tik tada, jau raunamą, pamatau ir aš. Tos pačios dienos vakarą buvom pakviesti pas mano krikšto mamą, tėčio seserį. Tuo metu jų šeima gyveno pačiame miestelio centre. Jų vidurinioji duktė kartu su Tania dirbo vaikų darželyje, o jaunesnioji buvo mano klasiokė.

  Nuo rugsėjo Biržų švietimo skyrius ją pasiuntė  dirbti Kupreliškio mokykloje anglų kalbos mokytoja. Tiesioginio autobuso iš Vabalninko nebuvo,  nes nebuvo  ir normalaus kelio. Gerai draugų išsiklausinėjęs, jau rugsėjo pirmąją pasiskolinau iš kambarioko Juozo turistinį dviratį ir beveik laukų takais numyniau pas ją. Patekau į jaunos mokytojos priėmimo baliuką, kur aš, vienuoliktokas (tais laikais abiturientas), buvau garbės svečias.  Tą svečią mokytojos šiek tiek per daug privaišino, nors viskas baigėsi gerai. Tania pasakojo, kad mus ten praminė Romeo ir Džiuljetą. Dar daug kartų važiavau tais keliukais ir takais. O kai užėjo žiema, važiuodavau aplinkiniais keliais autobusais ir pakeleivingais sunkvežimiais...

Čia Tanios tos žiemos vienas iš eilėrašių:

Vėl atnešk man puokštę baltų gladiolų,

Tegul šnabžda, šypsos jų žiedai ant stalo,

Nes tai simbolis draugystės mūsų tolių

Tų naktų žvaigždėtų ir tamsių be galo.

Vėl paduok man ranka eisim paklajoti,

Po bežadę tyla nupraustą rasų.

Ten už miesto tiltas - noriu pasvajoti.

Gera stadionu vaikščioti kartu.

Drąsu jausti ranką tvirtą ir šiurkštoką,

Vedančia į sodą skinti obuolių,

O širdis keistuolė nutylėt nemoka,

Kažką savy slepia, bet nuslėpt sunku.

Radijas nutyla, laukiant vėl jos garso,

Lupose sustingsta pirmas bučinys,

O širdis krūtinėj kibirkštėles žarsto,

Laikas viską neša - meile ir viltis.

Vėl atnešk man puokštę baltų gladiolų

Eisim prie baseino, upės Vabalos.

Nes, tai simbolis draugystės mūsų tolių

Ir jo skambų aidą metai atkartos.

  Ir metai atkartojo.

 Praėjo penkiasdešimt metų. Mano pusbrolis Jonas skype man papasakojo apie klasės susitikimą, atsiuntė nuotraukų. Aš tada ir paklausiau apie Tanią, keliais žodžiais jam pasakiau apie anos vasaros  romantiką.    Štai ką jis man parašė:

 Sveikas Povilai.     Ačiū už atvirumą ir pasitikėjimą manimi. Na tu čia puikiai man atlikai išpažintį, detaliai nušviesdamas 50 metų senumo savo "griekus". Malonu, kad tu taip šiltai prisimeni savo jaunatvišką gražią draugystę su mano klasioke Tania. Klasėje ji buvo tikrai padori, miela mergaitė su lyriniais nukrypimais. Kai mokėmės, ji gražiai draugavo su mano suolo draugu Antanu.    Na o dabar tu tik paklausyk. Po to, kai mes paskutinį sykį kalbėjomės per Skype ir tu man papasakojai apie jūsų draugystę su mano klasioke (man tai buvo naujiena), kitą dieną man skambino Tania ir beplepant apie visokius niekus, ji manęs paklausė, ar aš neturiu tokio pusbrolio Karoblio Povilo. Atsakiau, kad taip, turiu. Tuomet ji man pradėjo pasakoti apie jūsų nuostabiai gražią, romantišką, nekaltą draugystę. Prisiminimai labai šilti, jinai tave tiesiog idealizavo, klausė ar aš palaikau ryšius su tavim. Atsakiau, kad palaikau. Tuomet jinai prašė perduoti kuo geriausius linkėjimus  tam geram žmogučiui. Pažadėjau, kad būtinai perduosiu. TAD PERDUODU - PRIIMK. O kad tu man apie ją pasakojai - aš neišsidaviau.        Tai va, išklausiau abi puses ir darau reziume: anuomet jūsų žydinčios jaunystės  laikais, likimo paskirti keliai buvo suvedę jus į vieną labai gražų draugystės ir meilės kelią. Tai nedažnas atvejis, kai taip pagarbiai ir šiltai du žmonės išsaugo 50 metų taurių jausmų prisiminimus. Jūsų atvejis man tiesiog glosto širdį.        O dabar dėl tų nuotraukų. Taip, tu teisus - Tania stovi tarp tų dviejų mokytojų su gladiolėmis.                                                                       Pagarbiai,    Jonas