Akademinis atostogautojas

Ir taip, trečio kurso ankstyvas pavasaris. Fakultetų meno saviveiklos apžiūra praėjo sėkmingai, bet kursiniai darbai nepadaryti, sesijos egzaminai neišlaikyti, padėtis atrodė beviltiška. Vėl susitinkam su nelaimės draugu Antanu ir svarstom, ką toliau daryti. Nutariam: reikia imti akademines atostogas ir susirasti darbą.  Kad gautume akademines atostogas reikia ligų. Einame į Akademijos medicinos punktą. Daktarė mus visapusiškai patikrina ir pareiškia: sveiki kaip kupranugariai.  Norite gauti akademines atostogas, užverbuokite po penkis donorus.  Viskas aišku, reikia donorų.  Mano draugužis Antanas tuos donorus kažkokiu tai būdu suranda.  Man sunkiau, nes aš pats negaliu duoti kraujo - sirgęs geltlige.  Važiuoju į žvalgybą į tą kraujo ėmimo įstaigą. O ten tą dieną visa grupė studenčių iš Medicinos instituto atvaryta.  Matau, kad kiekvienam donorui duoda po du pažymėjimus: vieną reikia atiduoti užverbavusiam, kitą praleistoms paskaitoms pateisinti. O jie abu lygiai vienodi. Užkalbinu vieną mergaitę, papasakoju jai savo bėdas. Paprašau tos mergaitės, kad man atiduotų tą antrąjį  pažymėjimą, juk ir taip pateisins tos dienos  paskaitas, nes visa grupė išleista.  Mergaitė mielai atidavė savo antrąjį pažymėjimą ir dar keturis surinko iš draugių. Mano žvalgyba nuostabiai pavyko.  Nunešam tuos pažymėjimus į medpunktą ir mes jau akademinėse atostogose. Belieka susirasti darbą.

 Nuo meno nukentėję, vėl planuojam į jį lįsti – įsidarbinti  kokiame nors Kauno rajono kolūkyje kultūros namų direktoriumi ir meno vadovu.  Jau buvome susiskambinę su rajono kultūros skyriumi  ir net gavę pasiūlymą vykti į kažkokį užkampį.  Visa laimė, kad kalbantis su draugais, kažkas užsiminė, kad Mašinų bandymo stočiai pastoviai reikia bandytojų. Važiuojame į Domeikavą, kur įsikūrusi ta įmonė dabar juokingai skambančiu pavadinimu - Lietuvos MIS (pavadinimas paraidžiui buvo išverstas iš rusų kalbos – mašinų išbandymo stotis, o apie jokias kitokias mis tada dar nesisapnavo).  Užeiname pas direktorių. Tas smulkiai išklausinėja,  kur mokomės, kokia specialybė, kiek kursų baigėme ir priima mus. Būsime inžinieriai bandytojai, mėnesinė alga 95 rubliai.  Prestižiškai skamba: ir pavadinimas ir alga.

Nuotraukoje mes su Antanu prie Bandymų stoties pastato

Bandymo stotis buvo įsikūrusi ant aukšto Neries skardžio. Jo apačioje, prie upės, prisišliejęs Salių kaimelis. Pusė jo gyventojų lenkai, kita pusė rusai sentikiai. Mes su Antanu apsigyvenome pas senukus lenkus, kur mano draugas prakalbo švariausia jų tarme. Pasirodo ir jo namuose Jonavoje buvo kalbama lenkiškai. Taigi, likau vienintelis grynas lietuvis visame kaime. Šeimininkė visai neblogai kalbėjo lietuviškai, sakė išmokusi vokiečių laikais, kai lietuvis viršaitis tiesiog nepriimdavo lenkiškai kalbančių. Kol nueidavo pas jį su reikalais, kartodavo lietuviškus žodžius. Šeimininkas kalbėjo sunkiai net ir lenkiškai. Bet mes rasdavome bendrą kalbą, ypač retkarčiais paragavę vietinės gamybos naminukės. Buvo dvi markės to gėralo: Jasiniuvka ir Černiachuvka – pagal varytojų pavardes. Gėralas iš cukraus, labai pigus, bet skonis toks bjaurus, kad išgėrus ant viršaus supildavom stiklinę vandens. Tada viskas būdavo gerai. Tada ir lenkiškai drąsiai imdavau kalbėti.

1968-ųjų vasara buvo nuostabi, ištisai saulėta. Savaitgaliais su glaudėm išeidavom prie Nėries ir taip visai dienai. Vidury upės sala, kur mes ir įsikurdavom. Su mumis dažniausiai būdavo vietiniai paaugliukai lenkai Česka ir Vytka, kaip tik minėtų firmų atžalos, šaunūs vaikinukai. Dar prisidėdavo vietinė gražuolė Lyda iš sentikių šeimos, vienuoliktos, tada paskutinės klasės mokinukė. Mes, ko gero, abu su Antanu buvom ją įsimylėję, o ji tik kvatodavo ir vadino mus atsarginėmis dalimis.

Ten gyvenant avarijoje žuvo jaunas kučnebilys. Kaimelyje sentikių cerkvės ir kapinių nebuvo, todėl lydėjome gana toli į kitą sentikių kaimą. Dalyvavome mišiose. Aš labai stebėjausi, kaip viskas panašu į katalikų, tik žymiai ilgiau.

Su Antanu miegojom vienoje plačioje lovoje. Tada apie jokius gėjus niekas nekalbėjo ir tai buvo normalu. Kelnes Antanas lygindavo jas gražiai patiesęs po savimi, po paklodę. Ir kas įdomiausia, jos tikrai išsilygindavo. Kartą kažkur truputį jas perplėšė, tai, kad nebaltuotų, toje vietoje nudažė šlaunį juodai. Šiaip jis buvo labai šaunus vaikinas ir bendražygis. Pramokęs vietinės lenkų tarmės ir posakių jam sakydavau: Antoni ni pływa ni toni (Antanas nei plaukia, nei skęsta).

Baigiantis vasarai, mano draugas Antanas susirado darbą kažkur savo krašte ir aš likau vienas.

Tais metais ir bobų vasara buvo nuostabi. Pasistačiau palapinę pievutėje kaimelio pakrašty ir ten miegodavau. Kartą, vėlų vakarą, prie mano palapinės sustojo miesto autobusas Ikarus. Labai nustebau, nes jų apsisukimo vieta buvo už dviejų kilometrų, prie miesto ribos. Iš autobuso išlipo kitas studijų draugas, su kuriuo mes kažkada klaidžiojom po Rusiją ir Ukraina. Pasirodo, jis davė porą rublių vairuotojui, o tas vietoj poilsio  padirbėjo taksistu.

Artėjant žiemos šalčiams, man skyrė kambarėlį Bandymo stoties bendrabutyje ir nebereikėjo kasdien kabarotis į aukštą, slidų skardį. Be to dar beveik kasdien nešdavausi savo tą vasarą pirktą magnetofoną, kuris buvo maitinamas tik iš tinklo ir svėrė gerokai virš dešimt kilogramų. Darbe betvarkydami dokumentus, klausydavomės muzikos. Be to viena jauna inžinierė labai gražiai dainuodavo ir man paprašius įdainavo visą kasetę anos Lietuvos dainų.