Mokinys

  Atsisveikinus su Krinčinu,  Šukionių mokykloje man iš karto patiko. Supratau, kaip vis tik šaunu gyventi su šeima. Patiko ir tie nepilnų poros kilometrų pasivaikščiojimai į mokyklą, tuo labiau, kad eidavau ne vienas, o su draugu Kazimieru, kurį pažinojau dar iš pradinės mokyklos dviejų pirmų klasių. Jis gyveno gerokai toliau už mūsų ir, jam atėjus iki manęs, toliau eidavome kartu. Eidami prisisvajodavome įvairiausių dalykų. Prisiskaitęs žurnalų, pasiūliau jam tapti kolekcionieriais, o kad jis sutiktų, pats pasiėmiau rinkti degtukų dėžučių paveikslėlius, o jam palikau įdomesnius – pašto ženklus. Tikrai įdomių išprašydavome iš žmonių, kurie gaudavo laiškus iš Amerikos, Australijos.

 Kadangi Krinčine du mėnesius mokiausi prancūzų kalbos, naujoje mokykloje teko kalte kalti anglų kalbos žodžius ir pasivyti kitus. Ir įkaliau nežmonišką akcentą, nes anglų kalbos tinkamo tarimo net mokytoja nemokėjo. Ji buvo tik pionierių vadovė. Šiaip ji buvo griežta, reikli, bet teisinga ir man patiko. Aš taip iki šiol  suprantu tik rašytą anglišką tekstą, bet ne pasakytą. Bet ačiū ir už tai. Jei būčiau tapęs "prancūzu", būtų gal liūdniau.

Naujoje mokykloje visi dalykai sekėsi puikiai, varžėmės su viena mergaite dėl pirmos vietos klasėje.

 

Nuotraukoje dešinėje – anglų kalbos mokytoja. Aš vaizdelio vidury su klasioku ir kasdieniniu pakeleiviu žaidžiame, atsieit, pačiu pasidarytą žaidimą, kurį, mano prašymu, padarė mano vyriausias brolis Petras, grįžęs kareivio atostogų.  

 Pradžioje turėjom labai gerą lietuvių kalbos mokytoją, mūsų klasės auklėtoją. Buvom visi įsimylėję. Ji vasarop suorganizavo nuostabią ekskursiją į savo gimtuosius kraštus – rytų Aukštaitiją. Važiavo mokytojai ir iš visų klasių atrinkti geriau besimokę mokiniai. Kaip jau tada buvo įprasta, dardėjome sunkvežimiu. Man tai buvo pirmoji tokia tolima kelionė, o tie, lygumų krašto vaikui nematyti kalneliai, tų ežerų gausybė, mane tiesiog užbūrė. Po ekskursijos auklėtoja paprašė manęs tą kelionę aprašyti sienlaikraščiui. Turėjau namie ant sienos trijų nepriklausomų Baltijos šalių dar smetoninį žemėlapį (jį pradinėje mokykloje metė lauk kaip nesovietinį, o aš parsinešiau), todėl gerai išstudijavau kelionės maršrutą ir tiksliai aprašiau. Mokytoja stebėjosi, kaip aš penktokas  atsiminiau tiek vietovių pavadinimų. Tuometinė mano „atmintukė“ dar buvo tuščia ir į ją labai daug tilpdavo. Vėliau aš ją įvairiausiais būdais žalojau, kol priėjau dabartinį lygį.

 Nuotraukoje ekskursantai. Aš su šiaudine kažkurio brolio skrybėle

 Bet prasidėjus naujiems mokslo metams, sužinojome, kad mūsų geroji mokytoja išvažiuoja dirbti į savo tėviškę. Surinkome klasėje aštuonis rublius, už kuriuos mano brolis  Leonas, tuo metu paštininkas, Krinčine nupirko gražiai išleistą L.Tolstojaus Karas ir taika keturių  tomų rinkinį. Matėsi, kad auklėtojai dovana patiko.  Į jos vietą atkėlė tokį pat jauną, nekaltą sutvėrimą, kuriam mes visa klasė tapome žvėriukais. Dar ir dabar matau tas mokytojos akis, kai pasimetus nežinojo ką su mumis daryti. Ji čia buvo nieko dėta, per daug mes buvom įsimylėję prieš tai buvusią. Neklausėme naujosios, siausdavome per jos pamokas. Tada ji man į dienyną įrašė pirmą ir atrodo vienintelę mokykloje pastabą: Mokinys nekontroliuoja savo elgesio ir dar kažką. Baigėsi mano sentimentai buvusiai auklėtojai ir aš aprimau. Net keista, bet kažkaip aprimo ir kiti. Tik gaila, kad tai mažai prisidėjo prie mano  lietuvių kalbos rašybos išmokimo.

 Šeštoje klasėje, pavasariop, mus pasiekė geltos (hepatito) epidemija. Parsinešė mažasis broliukas. Vėliau teko ir man gultis į ligoninę. Persirgus hepatitu iki mokslo metų pabaigos kelis mėnesius nereikėjo eiti į mokyklą. Kai rudenį grįžau, lietuvių kalbą ir istoriją  mokė pagyvenusi moteris - istorikė. Jai labai tikau istorijos pamokose, todėl į mano lietuvių kalbos žinias žiūrėjo atlaidžiai. Tai man Vabalninke, aštuntoje klasėje skaudžiai atsišaukė. Iš literatūros, kaip ir kitų dalykų turėjau penketus (tada didžiausią pažymį), o iš rašybos – pataisą. Teko vasaros atostogų metu gal porą savaičių lankytis mokykloje pas mokytoją.

Nuotraukoje biologijos pamoka. Aš kažką tyrinėju per mikroskopą.

 Be mokslų, aktyviai dalyvavau mokyklos gyvenime. Tik ne visada sėkmingai. Penktoj klasėj, per N. Metų karnavalą sugalvojau vaidinti daktarą Aiskaudą. Barzdą pasidariau iš vatos. Ėjom visi apie eglutę, aš dainavau savo susigalvotą dainelę ir staiga nuo žvakutės užsidegė mano barzda. Pribėgus mokytoja padėjo man ją nuplėšti ir užgesinti.

 Kartą direktorius paprašė išmokti eilėraštį apie Leniną (S.N. poemos ištrauką), kažkokiam skaitovų konkursui. Jis pats dar pamokė deklamuoti. Visa laimė, kad sugedo kolūkio sunkvežimis ir aš nenuvažiavau.

 

Nuotraukoje – su klasioku Gediminu.

  Dar mokykloje dalyvaudavau spektakliukuose, vesdavom koncertėlius, dviese su Gediminu vaidindavom tada madingas intermedijas. Parašydavau vieną kitą eilėraštuką. Į pionierius, žinodami mano istoriją, manęs niekas nebeagitavo. Bet niekas vaikų taip ir neskirstė. Klasėje mokėsi dvi seserys, neseniai grįžusios iš Sibiro. Viena buvo net gerokai vyresnė. Trumpam buvo atsiradusi dar viena tremtinė, bet greitai tėvai susirado kur gyventi kitur.

 Baigiant septintą klasę, vis dažniau susimąstydavau, kurią mokyklą pasirinkti toliau. Vėl pasirinkimą mažino užsienio kalba. Kad mokysiuosi vidurinėje - neabejojau. Bet apie tai kitame rašinėlyje.