Žiupsnelis prisiminimų iš Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo
Kiek nustebau, kai mane išrinko delegatu į Steigiamąjį
suvažiavimą. Matyt tam pasitarnavo keli mano pasisakymai Sąjūdžio
susirinkimuose. Suvažiavimo išvakarėse, miesto Sąjūdžio nutarimu, buvo
iškeliama trispalvė virš Panevėžio teatro. Tą pačią dieną, suvažiavimo
delegatai buvom pakviesti į mišias Panevėžio katedroje. Delegatus susodino
presbiterijoje, kairiau didžiojo altoriaus. Po mišių autobusu išvykome į Vilnių. Be mūsų,
delegatų, kartu važiavo jauni dainininkai ansambliečiai, kurie vis užvesdavo
anos, laisvos Lietuvos dainas. Nors į Vilnių atvykome gana vėlai, sostinė mus
pasitiko nuostabiai šventiškai, dideliu savanoriu entuziazmu tiek
apgyvendinant, tiek ir maitinant.
Suvažiavimas prasidėjo kitą rytą. Tūkstantį delegatų
susodino į parterį. Salė, talpinanti gal šešis tūkstančius buvo pilnutėlė
žmonių. Kas juos sukvietė, atrinko – nežinau. Tai kiek priminė 1940 m. liaudies seimą, tik
šį kartą delegatai ir kviestiniai nebuvo išmaišyti. Sumanymas buvo suktas, nes
per televizorių atrodė, kad visiems ploja vienodai. Ypač, kai išvakarėse
išrinktas komunistų pirmasis sekretorius Sąjūdžio suvažiavime paskelbė, kad grąžinama
katedra. Daugelis deputatų suprato, kad tai buvusiųjų išlikimo manevras ir
plojo saikingai, tačiau ypač džiūgavo kviestiniai.
Pasibaigus pirmos dienos posėdžiams, visi ėjome į mitingą
prie grąžintos katedros. Keli žingsniai prieš mus visą kelią ėjo tikėtinas
Sąjūdžio lyderis V.Petkevičius su naujuoju partijos sekretoriumi M.Brazausku.
Atrodė kaip du seni bičiuliai.
Kaip ten bebuvę, suktybės ir manevrai mažai padėjo, nes kitą dieną į Sąjūdžio seimą išrinkome žmones, kurie išvengė žabangų, išsirinko tinkamus vadus, atvedusius Lietuvą į nepriklausomybę.
TV ekrano nuotraukoje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatai nuo Panevėžio. Aš antras iš kairės po trijų pirmų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą