Diktatorius

 Kai po akademinių grįžau į studijas, buvęs kursiokas, dabar penktakursis, būsimasis inžinierius elektrikas Raimondas  susikonstravo radijo siųstuvą. Iš kažkur gavo paprastutį savadarbį priedėlį, kurį sudarė keletas radijo detalių. Labai pigiam radijo imtuvui nuimdavo nugarėlę, ištraukdavo vieną radijo lempą, ant jos kojelių užvyniodavo savo stebuklingo prietaiso laidelius, o lempą vėl įstatydavo į vietą. Ir tas imtuvas imdavo veikti kaip  siųstuvas. Siųstuvą  vidurinėmis bangomis, sutemus, galima buvo girdėti visame mūsų Akademijos miestelyje,  įskaitant dėstytojų ir kitų darbuotojų mikrorajoną ir artimiausius aplinkinius gyventojus. Iš pradžių stoties šeimininkas nustatytą valandą transliuodavo vien savo turėtą muziką, vėliau ir kiti, kas turėjo magnetofonus ėmė nešti savąją. Nunešiau ir aš. Ypač visiem patiko viena juosta su Mašinų bandymų stotyje vienos jaunos inžinierės įdainuotomis liaudies dainomis, tomis, kurios buvo patekusios į sovietų nemalonę, nes jas, kiek pakeitę kažkada dainavo partizanai. Kai užsidirbęs pinigų nusipirkau magnetofoną, paprašiau jos įdainuoti būtent tas dainas be pakeitimų.

   
 Greitai ėmėme daugiau bendradarbiauti su Raimondu. Man pasiūlius, studentas gitaristas viena styga įgrojo stoties šaukinius pagal „Pasvar‘cyk antela“ melodiją. Netrukus subūrėm visą komandą ir ėmėm kurti savo laidas. Dažniausiai parodijavom valstybinį radiją. Čia būdavo ir humoristinės žinios, ir orų prognozė, pranašaujanti, kad vėjas pūs iš dešinės, ir juokingi atsakymai į ”klausytojų“ paklausimus ir teismo antstolio patarimai studžiams, valandėlės vaikams (fuksams), kur ne vilkas prarija Raudonkepuraitę, o ji vilką (pagal Žilinskaitę) ir t.t. ir pan. Tiesa, valandėlė vaikams prasidėdavo to paties gitaristo įdainuota daina: „Miki fukseli brangus, apie šokius negalvok, miegok fukseli, miegok“. Visą laiką draugams kartojau, kad mus vis tiek įduos ir susems. Kaip indulgenciją net Amerikos balso parodiją buvom sukūrę. Nors ir čia buvo toks sakinys: Pietų Vietname nušautas didžiulis dinozauras pripūstas komunistinės propagandos. Tiesa, ant žodžio komunistinės, buvom užleidę daugiau trukdymo. (Tada užsienio laidas Sovietų sąjungos kalbomis trukdydavo tokiu ūžesiu ir barškalu). Kaip jau rašiau, siųstuvas dirbo vidurinėmis bangomis visai šalia tada labai populiarios Liuksemburgo radijo stoties,  tai ir mus visi ėmė vadinti Liuksemburgo radiju. Bekuriant laidas komandos nariai pamažu įgavo vardus: Raimondas tapo Bosu, mane praminė Diktatoriumi, nes, kaip lankiusiam dramos studiją, daugiausia tekdavo būti diktoriumi ne tik vaidintoju. Dar buvo sekretorė Džein, Hamperdrinkas, poetas Antonio Pypkelė. Jei prireikdavo epizodinių vaidmenų, ką nors prisikviesdavome iš šalies. „Liuksemburgo reidio“ veikė kelis mėnesius ir buvo labai populiarus. Sutartą valandą, kai prasidėdavo transliacija, einant bendrabučių koridoriais tik ir girdėdavos ta „Pasvar‘cyk antela“ melodija – Liksemburgo reidijo šaukiniai.

   Vieną kartą mus susirado vaikinukas, berods, antro kurso studentas. Jis papasakojo savo istoriją. Jo tėvas buvo žuvęs nuo miško brolių rankos ir jį pasikvietęs saugumas ėmė verbuoti ir klausinėjo, kokios ten pas jus dainos skamba. Anoj pusėj Dunojėlio ir kitokios. Vaikinukas aiškinosi, kad jos gražios, nuo vaikystės girdėtos, kad ir jis turi kelias nusirašęs. Saugumiečiai paprašė nuvežti jiems tą juostą. Jis atėjo su mumis pasitarti. Kadangi jokiu antisovietinių perdarymų tose dainose nebuvo, leidom jam sakyti, kad nuo mūsų nusirašė, o patys, laukdami svečių iš saugumo, ėmėm kurti planą, iš kur tas dainas gavom. Man svarbu buvo neišduoti tos mergaitės, kuri jas įdainavo. Sugalvojom tokią legendą: pirkom Kauno talkučkėj (blusų turguj). Hamperdrinkas pats pasisiūlė, kad tai jis pirko. Pasiuntėm jį ten apsižiūrėti, kur jis galėjo jas paklausyti prieš pirkdamas, kur ten yra elektros rozetė (nešiojami magnetofonai tada dar buvo retenybė).

 Dėl tų dainų mūsų tada niekas nejudino ir mes kūrėm savo laidas toliau, tik dar atidžiau žiūrėjome, kad nebūtų kaip mūsų apkaltinti antisovietiškumu. Praėjus kiek laiko, vieną gražią dieną, atvažiavo juoda „Volga“  (prestižinis sovietų automobilis), susirado mane ir Bosą, paėmė „reidio stotį“, abiejų magnetofonus, visus įrašus ir išsivežė į Kauno saugumą. Ten mus išskyrė: vieną į vieną kambarį, kitą į kitą ir liepė rašyti pasiaiškinimus. Aš parašiau, kad jokių politinių ketinimų neturėjome, tik norėjome truputi paįvairinti kiek vienodoką studentišką gyvenimą. Keista, bet manęs tą kartą net nebandė verbuoti. Kažkuo aš jiems netikau. (Bandė jau baigus Akademiją, kai jau dirbau Joniškėlio technikume. Ir tai buvo toks švelnus zondavimas. Kadangi jokio noro neparodžiau – paliko ramybėje. Panašiai buvo ir su partija). 

 Po kurio laiko magnetofonus grąžino, tik mūsų „reidio stoties“ ne. Net už radijo chuliganizmą nebaudė. Akademijos valdžia pažadėjo mums atleisti jeigu sukursim ateistinę laidą. Ją šį kartą būtų transliavę per vietinį laidinį radiją. Kur dingsi, sutikom. Bet ėmėm kurti savo stilium, kažkokią ateistinių laidų parodiją. Net dainelę buvom sudėję: Mes nebijom pono Dievo, ateistę mylim Ievą. Greitai tas reikalas visai sustojo, nesukūrus nei vienos laidos. Taip neįdomu vykdyti kažkieno užsakymą ir dar tokia tema.  Teisinomės artėjančia egzaminų sesija ir Boso diplominiu darbu. Paskui valdžia mus paliko ramybėje. Kitaip buvo su studentais ir jų savivalda. Tapom labai populiarūs.  Mums net patikėjo pristatyti Akademija TV laidoje. (Bet apie tai kitame rašinėlyje). Tą vasarą buvau užsirašęs  važiuoti į darbo ir poilsio stovyklą Altajuje. Beveik tuo pačiu metu atsirado  galimybė išvažiuoti į panašią stovyklą Vengrijoje. Už "reidio" „nuopelnus“ į  ją buvau pakviestas ir sėkmingai išvažiavau. Vienas dėstytojas per egzaminą man padarė aiškią nuolaidą ir pasirašęs paprašė, ar negalėčiau įrašyti ko nors iš tų "Liuksemburgo" laidų, mat jo dukrai labai patikusios. Su malonumu jam įrašiau.  Panašiai buvo per diplominio projekto gynimą, jutau, kad turiu kažkokį dėstytojų palaikymą.