Vaikas

 

  Mano vaikystė buvo laiminga. Niekada nebuvau vienišas. Tarp daug šeimos narių visada rasdavau su kuo pabendrauti. Dažnai klausydavausi bobutės gyvenimo pasakojimų. Senelį mažai prisimenu, kai jis mirė man dar gal keturių nebuvo, tik žinau, kad mano  mažasis broliukas Kaziukas jau buvo gimęs ir, pamenu, kaip ji buvo įnešę seneliui palaikyti ant rankų.  Dar atminty išlikę, kaip aš labai verkiau, kai broliuką išvežė krikštyti. Galvojau, kad jo nebeparveš.  Mūsų namuose vienam namo gale, dviejuose kambariukuose, gyveno seneliai, o kitame namo gale mes. Tarp mūsų didžiojo kambario ir miegamojo buvo lentų pertvara. Kai senelis mirė, namiškiai ėmė ardyti tą pertvarą, kad padidintų kambarį šarvojimui. Aš dar miegojau ir manęs nežadino. Viena lenta virto ant mano lovos ir  šiek tiek pataikė man į galvą. Gal tai ir atsiliepė, kad aš dabar senatvėje ėmiau rašinėti.

Nuotraukoje aš su Kaziuku

 Namuose buvo pilna reikalų. Klausydavausi ką protingo kalba vyresnieji broliai, padėjęs liežuvį stebėdavau, kaip vikriai mama mezga ar sesuo Ansytė siuvinėja. Stebėdavau kaip bobutė kalba rožančių, kaip jos rankoje juda karoliukai. Tekdavo prižiūrėti jaunesnį  broliuką. Buvau nuolatinis dalyvis kasdieniuose darbuose ir šventėse.  Kartais vyresnieji broliai mane pasiimdavo į pamiškėje buvusią partizano sodybą, kur ganydavo mūsų karves ir avis. Sodybos pastatai buvo stribų  sudeginti,  todėl vieta atrodė kažkokia paslaptinga su savo vaismedžiais, gėlių darželiu, labai ankstyvų lazdynų riešutais. Kadangi ne kiekvieną kartą mane pasiimdavo, tai sumasčiau pats pas juos nueiti. Dar ir dabar ryškiai prisimenu, kaip einu per išdžiuvusį kelio griovį, koks jis tada gilus man atrodė. Tada taip ir nenuėjau, nes manęs pasigedo ir kažkas iš namiškių pusiaukelėje pasivijo.

 Kai sudegintoj sodyboj baigdavosi žolė, ganyti tekdavo šalia esančiame miške. Sovietiniais laikais buvo griežtai ribojamas galimų turėti gyvulių skaičius. Tačiau močiutė buvo laikoma atskira šeima, todėl galėjom laikyti dvi karves. Miškas nuo seno buvo vadinamas Ferma. Su tuo pavadinimu prisimenu vieną linksmą istoriją. Tada dar ganė vyresnieji ir jų draugai. Tų karvių buvo nemažai, todėl pro šalį važiavęs sovietinio ūkio partijos galva piktai paklausė: „Kas čia? Ferma?“  Tarp jų buvęs pusbrolis Jonas, tada jau gimnazistas, nekaltai atsakė: „Ne, čia tik pamiškė, Ferma toliau“  Kai dėl tų gyvulių, tai tėtis dažnai jų laikydavo daugiau, o slėpdavo daržinėje ar klojime po šiaudais įrengtose patalpose. Vienu laiku taip slapčia laikė net arklį, kurį panaudodavo tik nakties metu. Atsimenu, kartą, žiemos naktį, pasikinkę arklį į roges su broliu važiavom už dešimties kilometrų ir pasikrovėm melioratorių paliktų drenažo vamzdelių. Kitą vasara buvo nusausinta mūsų sodyba. Kur dar tą arklį naudodavo nelabai ir žinau. Vaikas naktį miegodavo.  Matydavau, kaip didėja akmenų krūva naujo namo pamatams. Aišku tai jau buvo laikas po Stalino mirties. Kad nebūtų labai tų gyvulių ieškoma, tėtis visada tam reikalui turėdavo naminio alaus. Ką sovchozas pasėdavo aplink sodybą, tą tėtis pasėdavo ir mūsų sklype. Žinojau, kad tėtis su vyresniaisiais nešte padidindavo mūsų derlių. Ir tai nebuvo laikoma vagyste, nes prieš tai sovietų valdžia smarkiai apsivogė atimdama žemę ir kitas turėtas gerybes. Be to dešimties žmonių (su seneliais) šeimai reikėjo kažkaip išgyventi.

 Žiemą vykdavo kūlimas. Javus dalimis suklodavo klojimo asloje, pakinkydavo arklį į specialų volą su primontuotais mediniais kumščiais ir važinėdavo ratu. Tie kumščiai ir iškuldavo. Su ilgais rugių šiaudais elgdavosi kitaip - buvo stengiamasi jų nesulaužyti, kad tiktų stogų dengimui. 

Nuotraukoje:  mūsų klojimas. Prieš jį, jauname sodelyje, auga rugiai.

Šiaudus, surištus į taip vadinamus pėdus, nukuldavo rankomis, daužydami viršūnes į didžiules šukas, pritvirtintas kaladėje. Nukultus šiaudus surišdavo į vos apkabinamus kūlius, į vidų įdėdavo gailių, kad juose nesiveistų pelės ir šiaudų nesukapotų. Stogų buvo daug, tai tekdavo vos ne kas metai kurį nors remontuoti. Bet toks stogas turėjo ir vieną didelį pliusą. Po juo buvo žiemą šilčiau, o vasarą daug vėsiau. Rudenį ilgiau laikydavosi ant aukšto sudėti obuoliai, o vasarą, po tokiu stogu  sukabinti lašiniai, ilgiau išlaikydavo gerą skonį. Tėtis ilgus metus sovūkyje dirbo arklininku. Vėliau vyriausias brolis Petras, nepanorėjęs eiti mokytis pas kaimo siuvėją, (pas jį ištvėrė tik vieną dieną) ėmė dirbti lauko darbininku. Sesuo, nors ir išsimokinusi siuvėja, kelis metus dirbo kaimo parduotuvės vedėja, vėliau sovietinio ūkio skyriaus buhaltere.

  Be Kalėdų ir Velykų, ypač laukdavome Joninių ir Petrinių. Per Jonines ant karties vyresnieji broliai keldavo degančią stebulę, o jei senos stebulės, įmirkusios degutu, neatsirasdavo, keldavo seną kiaurą kibirą, pridėtą suplyšusių kaliošų ar dar ko degamo. Na, o Petrinės  buvo visuotinė parapijos šventė, kai suvažiuodavo giminės ir svarbiausia - visi pusbroliai ir pusseserės. Šeimos susitikdavo Krinčino bažnyčios šventoriuje, o po atlaidų visi važiuodavo pas mus aplankyti babutės. Balius būdavo su nakvyne. Ant grindų paklodavo šiaudų, užklodavo paklodėmis ir antklodėmis.  Kambary miegodavo moterys su mažesniais vaikais. Vyrai daugiau daržinėje ant šieno ar klojime ant šiaudų. Dar pora lovų vasarą būdavo klėtyje.

Nuotraukoje: Petrinių svečiai mūsų kieme. Už klupinčio kaimo štukoriaus stovi baliaus kaltininkas, vyriausias brolis Petras.

 Kai paaugau, man teko perimti ganymo pareigas. Ganiau daugiausia miške,  per jį dar Smetonos laikais buvo iškastas valstybinis griovys. Pavasarį jis būdavo pilnas purienų. Kaip tik tame griovyje, slėpdamiesi nuo juos apsupusios nkvd kariuomenės, žuvo daug partizanų. Juos suvarstė išilgai griovio pastatytas kulkosvaidis. Kažkur tame miške buvo ir rusų kareivio, išprievartavusio ir nužudžiusio mergaitę, kapas. Taip su juo atsiskaitė jos brolis.

 Didžiulėje miško laukymėje gyveno dėdės ir tetos (mamos brolio ir tėčio sesers) šeimyna, su kurios vaikais dažnai bendraudavome. Pasibaigus mokslo metams aš tame miške ir ganydavau. Mėgau skaityti knygas (ypač Žiulį Verną), tai tas ganymas per daug nepabosdavo.  Aš ten pririnkęs žemuogių ir suvėręs ant smilgų atiduodavau mamai, kai ateidavo melžti. Man paaugus, tos pareigos atiteko jauniausiam broliui, kuris tą darbą greitai užbaigė. Jis knygų neskaitė, todėl patraukdavo pas draugus. Po kelių karvių dingimų ir suradimų, tėtis ganymo miške atsisakė ir ėmė jas rišti ganykloje.

Nuotraukoje: Petrinės pas Balčiūnus

Pasibaigus Petrinių šventėms ir išsiskirsčius svečiams, tėtis su vyresniaisiais imdavo dalgius ir  eidavo į tą pačią Fermą šienauti. Kas pirmas pradėdavo šienauti susirastą aikštelę, tam ji ir atitekdavo. Kaimynai ieškodavo kitų vietų. Taip prasidėdavo šienavimo maratonas, kuris įtraukdavo visą šeimyną ir tęsdavosi vos ne iki rudens. Paaugliukams tekdavo skirstyti (daužyti) pradalgius, padėti grėbti, kartais minti vežimą. Dėl nepakankamo minėjo svorio, tai nutikdavo rečiau. Kitas nemalonus darbas karštyje būdavo sovietinio ūkio runkelių ravėjimas, tų ilgų vagų, kad net nebesimato jų pabaigos.

  Praradęs piemens tarnybą, vieną vasarą gavau kitą, daug įdomesnį darbą. Antros eilės pusbrolis, ta pačia pavarde ir artimiausias kaimynas, mane, jau paaugliuką, priėmė savo, kaip bitininko, padėjėju. Naradavos sovietinio ūkio bitynas buvo didžiulis, išskirstytas net į tris vietas, gana toli viena nuo kitos.  Bitininkas  mane paimdavo iš namų ir motociklu važiuodavome pas bites. Iš pradžių bitės geldavo, bet paskui išmokau gražiai elgtis ir jos tik retkarčiais man save primindavo. Vasara  buvo labai bloga, šalta, lietinga. Medaus net neteko imti, bent jau man dalyvaujant, tik maitinome ir maitinome sirupu. Ir taip visą vasarą. Tokiu būdu buvau paskiepytas nuo bitininkavimo. Įgijau tam imunitetą visam gyvenimui. Tiesa pasakius. aš ir medaus beveik nevalgau, laikau jį tolygiu cukrui. Taip pamažu iš vaiko perėjau į kitą kategoriją – paauglius.